„Lietuvos kraštovaizdį su dominuojančių žemės ūkio naudmenų fone išsimėčiusiais įvairaus dydžio miškų masyvais, hidrografiniu tinklu ir urbanistine infrastruktūra nulėmė daugelis gamtinių ir antropogeninių veiksnių. Jie dabartinės Lietuvos teritorijoje jau istoriniais laikais suformavo Dainavos, Gaižiūnų-Rumšiškių, Kapčiamiesčio, Karšuvos, Kalų Rūdos, Labanoro-Pabradės, Lavoriškių-Nemenčinės ir Rūdninkų didžiagires – 8 didžiausius Lietuvos miškų masyvus, sudarančius beveik ketvirtadalį visų Lietuvos miškų.
Kiekviena didžiagirė turi nemaža savitumų, ypatingų istorijos bruožų, skirtingų išorinio grožio ir vidinių paslapčių elementų, kurie ne tik ženkliai kito praeityje, bet tebesikeičia ir dabar tiek gamtos, tiek žmogaus poveikyje.
Prie knygos „Lietuvos didžiagirės“ pridedamas aplankas su visų 8 didžiagirių dabartiniais detaliais žemėlapiais, sudarytais panaudojant Lietuvos miškų kadastro duomenų bazes, paskiausių metų miškų inventorizacijų duomenis, saugomų teritorijų, gamtos ir kultūros paveldo, turizmo ir kt. objektų registrus. Jie skirti tiek plačiai visuomenei, mėgstančiai rekreacines ar pažintines keliones į miškus bei ieškantiems artimiausių ar patogiausių miško gėrybių (uogų, grybų, riešutų) radimviečių, tiek išrankesniems miškų lankytojams, giliau besidomintiems miškų gamtinėmis bei kultūrinėmis vertybėmis, ar turintiems specialių pažintinių tikslų.“
Leidinio 388 – 409 puslapiuose supažindinama su Labanoro-Pabradės didžiagire. Kuri yra antra pagal plotą. Miškų masyvas išsidėstęs Ignalinos, Molėtų, Švenčionių, Utenos ir Vilniaus rajonuose. Ši didžiagirė nuo kitų išsiskiria tuo, kad čia ilgus šimtmečius dominavo privati, net latifundinio pobūdžio didikų, bažnyčios, o vėliau įvairių dvarininkų ir magnatų miškų nuosavybė. Šiandien Labanoro-Pabradės didžiagirė tapo bene populiariausia.