Audrės Kaminskaitės poezija. Audrė 2025 metų Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.
***
Aš visą dieną rėčiu vandenį nešiojau
ir tik prisėdus supratau,
kad veltui tik energiją eikvoju,
iš to nėra naudos nei man, nei tau.
Nors duona, vakar iškepta,
ant stalo jaukiai guli,
jaučiuos lyg kometa,
kurią paleido skristi į Mėnulį.
Ir nejaučiu tvirtos plutos po kojom,
nors šimtą geležinių kurpių sunešiojau.
2024 01 11
***
Ant mano odos ryto prisilietimas-
toks šiltas ir švelnus.
Kažkur šakojasi likimas…
Stebiu gyvenimą, stebiu,
kaip vasara pakeičia rudenį,
kaip pumpuru saulėtekis pražysta,
senatvė pakeičia jaunystę…
Ir nežinau aš, kas geriau:
gyvenimo klavišais groti
ar pasidavus ryto apžavams
toliau saldžiai saldžiai miegoti?
2024 01 12
***
Delnuos lyg veidrody matau pasaulio skausmą,
garsesnis jis net už perkūno griausmą.
Gerklėj žmonijos graudulį jaučiu,
nagais jis drasko man plaučius.
Jei iš širdies gyvybės pumpurą išleisčiau,
virš Žemės jis gėlynu skleistųs…
Sparnais erelio apkabins dangus,
švelnumą jausdamas pravirks žmogus…
2024 03 14
***
Apauk tu batais vasarą- ji nesupras:
bėgiojant per balas paraudo skruostai.
Kai žemuoginėm lūpom išbučiuos dausas,
žara spindės languos vitražais.
Juk nesvarbu- tu didelis ar mažas-
voliokis žolėje, kol rąžos saulė danguje.
Atplaukus debesų laivais šviesa
apgaubs tave, apgaubs mane.
Ir švelniai glamonėdama medžius,
išliejus pievose pastelinius dažus,
lyg dirigentas paukščiams ženklą davus,
mums vasara daug gėrio žada…
Apauk tu batais vasarą- ji nesupras:
bėgiojant per balas paraudo skruostai.
Paleisk visas svajones į dausas,
o pats būk savyje- ramybės uoste…
2024 06 16
***
Akimirką pamiršau savo vardą
ir nubudo liepsna manyje.
Nebenoriu tylėti, nors skauda,
nors dar ašaros vėsta delne.
Jau išaugau dienas ir naktis
ir žiedais obelų nukritau.
Išsitraukiau iš sielos rakštis,
sielos rašalu laiškus rašau.
Nebuvau berželiu aš prie kelio
ir raina bitele neskraidžiau…
Bet kodėl skausmas širdį taip veria,
juk gyventi savaip pabandžiau…
2024 05 21
***
Dangus rugiagėlėm pražydo,
kai šydą numetė naktis.
Ir širdyje šviesu, nes rytas
pabarstė džiugesiu takus.
Norėtųsi svajones vytis,
kol neišskrido aitvarais,
tik tas tikėjimas beribis,
kad viskas pasibaigs gerai.
Ir stoviu aš basa ant žemės
išdrikusiais gelsvais plaukais,
tokia maža prieš begalybę,
tokia stipri minties galia…
2024 02 11
***
Degtukai mėtosi prie krosnies,
jie tarsi išbarstytos mintys…
Laukan išeisiu-
gal pavyks surinkti.
Ir vėl prisnigo,
žolės tik pirštai matos,
dangus suraukęs antakius:
jis neatgauna kvapo,
nes vėjas stumia įsiręžęs
ir pukši tarsi garvežys…
Grįžtu namo,
veriu duris:
sušaldė vėjo siautulys…
Nors viduje nerimsta dargana,
namų sušildo šiluma…
2024 01 13
***
Esu keleivis. Atėjau trumpam.
Beržų stotelėje sustojau.
Kamieną apkabinęs supratau,
kad gelia kojas- pavargau.
Ir kad ilgus ilgus aš metus,
ne vienerius batus numynęs,
tuščiai sukau sukau ratus,
gyvenimo mįslės ir neįminęs…
2024 02 10
***
Kai tu verki, dangau, tau palengvėja,-
o vėjas išnešioja dejones.
Jau baigės vasara ir rudenėja,
kartu su lapais laikas nukrečia dienas.
Trumpėja jos. Ir mūsų saulė gęsta.
Bet norai lyg liepsna jurginų.
Ir grįžtum (nebuvai išėjęs)
Ir iš sapnų, ir iš troškimų.
Jau baigės vasara ir rudenėja,
kartu su lapais nukrečia dienas.
Žvelgi dangun: ten dūksta vėjas.
O tu esi tik klystantis žmogus…
2024 09 09
***
Kai veidrodin žiūriu, matau močiutę,
mamos raukšles, bėgiojančias kaktoj,
rankas senelio, glostančias mane mažutę,
ir tėtę, pinantį kasas…Gal kas suras
albumuose gyvenančias akis,
kurios be galo daug pasauly matė?
Tačiau išėjo pro būties duris
ir skraido pievose plaštakėm…
2024 02 11
***
Kas ašaras dangaus nušluostys,
kas prisiglaus ir apkabins?
Tik saulės pirštai skruostus glosto,
jaučiu, kaip tvenkias ilgesys…
Jau pienės pievomis bėgioja,
gysločiai rangos ant takų.
Kartu su bitėmis jausmai zylioja…
Pasižiūriu: šypsaisi tu…
Šypsaisi tu ir dangūs šypsos,
nors ką tik verkė lietumi.
Kartu su lietumi juk pralėkė jaunystė,
bet ir senatvė gali būt graži…
2024 04 19
***
Lekiu per pievą, liūdesiu nulytą,
kregždutės sapną delnuose nešu.
Iš šio pasaulio rykštele išvytą
saulėlydy gerumą aš regiu… – –
2024 05 25
***
Lyg pilnatis į pūką debesų įlipusi dairaus,
kas šioj žemelėj daros,
ausis ištempusi klausaus,
kaip medžiai tarpu savęs baras
ir pešas kregždės danguje… – – –
Viendienės tyliai šnabžda:
nebūk viendienis tu, žmogau,
nueik Kūrėjo kelią;
vingiuotas kelias tas, žmogau,
juo ženk iškėlęs galvą…
Kai plevėsuoja vėliavom klevai,
kai vėjas Žemės delnus supa,
Kūrėją lanko aitvarai,
gausa lyg paukščiai tupia,
ir sėdi išmintis baltais plaukais… – –
2024 09 09
***
Rytinio vėjo kosulys jau užgulė laukų ausis,
šlapiai lietum gatves nudažė liūdesys,
bet saulės žiežirbos miestus užliejo
ir pilkos gatvės virto žydinčiom alėjom.
Ramybės jūra basomis brendi,
bangelių ribuliai gyvent netrukdo,
savy pasaulio triukšmo nerandi,
vidinės užtvaros nuo purvo sergsti.
Tyla lyg po sniegu, šalta ir nebyli.
Ir žodžiai, užrakinti lūpose…
Ne žiedlapiais bertu gyvenimo keliu eini,
ir gal ne tau pasaulio skausmas rūpi…
2024 04 04
***
Nusispjauk per petį, ko verki?
Juk lietus ledais ne tavo širdį daužo !
Vasaros pradžia, keliai šlapi,
ant peties likimas snaudžia.
Glaudi berželį prie savęs?
Jis šlapias. Ir rauda ne jo. Lietaus.
Ne tau griaustinis nugrumėjo.
Tu nosines danguj padžiauk-
te išdžiovina vėjas.
Keliai išdžius.
Jau saulė ašaras tirpina.
Ir gandras, kleketuodamas snapu,
jau džiugiai sveikina kaimynus.
Tu spjauk per petį. Viskas bus gerai…
Jau vasara laukais atbėga…
2024 05 25
***
Miriau tavam glėby, naktie,
ir užgimiau su ryto čiulbesiu vėl.
Kai medžio skruostu ašara riedės,
uždegsiu rožės žiedą ant dangaus širdies.
Gal kryžkelėj likimai susipins,
jausmai lyg upės plauks ir tvins…
Suolelis parke lauks, budės…
Kai medžių lapai kris,- skaudės…
Ir vieniša danguj kregždė
ratus vis suks, kažką šnabždės…
Pjūtis javams kasas supynus
dar laukia, švelniai šypsos, tyli…
2024 07 06
***
Už lango kvatoja demonai žiemos,
visus takus sniegu užžėrę,
o man taip trūksta šilumos,
kurią širdies švelnumas dovanoja.
Nėra kur eiti, vien tamsa,
vien bokštai ledo styro…
Kur ištiesta obels ranka
su pumpurėliais vyno?
Tik eglė šiltą skarą tiesia
ir švelniai, motiniškai žiūri.
Ar man išdrįst paliesti skausmą,
kuris dar drasko, bet jau rauda?
2024 01 14
***
Užlipsi į kalnus, perbrisi upes
ir tarsi žvaigždę neši savo dieną – –
Kai saulės spinduliai užlies gatves,
atneši meilę rankoj lyg aguoną.
Ji skleisis ir žydės veiduos,
o šypsenos plazdės vėduoklėm…
Bet vasara prabėgs, ateis ruduo,
ir skausmas klaidžios lyg vaiduoklis,
ir skalys pririštas šuva…
Mes danguje šviesos ieškosim,
lyg žvaigždę nešim savo dieną,
lietus dainuos nuobodžią dainą
ir ūks į tolį traukiniai…
2024 07 21
***
Užmerk akis, dangau:
aš pamečiau gyvenimo raktus.
Atrodo, daug akimirkų mylėjau
ir grožį smilgoje mačiau,
ir niekam nieko nežadėjau,
minčių pavėjuj nebarsčiau.
Dienų kišenės kiauros,
ir pamečiau nakty raktus.
Žvaigždžių žibintai dega…
Dangau, užmerk akis…
2024 02 24
***
Vakaro šalis apgaubia pečius,
vėsu dar ir norisi gūžtis.
Užrišo jau paukščiai giesme lizdus,
bet stoviu, dar norisi būti,
įkvėpti žolės pirmapradžio gaivumo
ir rūką lyg vyną išgerti,
iškvėpti ramybę pavasario, džiaugsmą
ir širdį pasauliui atverti.
2024 03 24
***
Žmogus savo būtį
įvairiai mato:
kaip medį nutapo
ant popieriaus lapo.
Pasaulį regi per save:
šaknys apačioj,
o šakos viršuje.
Visi mes lipam
laiptais
lig dangaus,
pakol Kūrėjas
pasišauks…
2024 01 10
***
Visos mano eilės-
iš gyvenimo,
iš kasdienos tylaus srovenimo,
iš rūko nuometo skylėto,
iš darbo,
niekad nepradėto,
iš duonos kvapo
ir rūgšties citrinos,
čiobrelio,
spindinčios vitrinos,
kregždutės skrydžio
ir dainos,
iš įkvėpimo
ir darnos…
2024 03 08