Stanislovas Karanauskas – tautodailininkas, medžio skulptorius, literatas, vienas vyriausių Molėtų viešosios bibliotekos lankytojų ir aktyviausių skaitytojų, sausio 31 d. sutiko savo 90-ąjį gimtadienį, būdamas sveikuolis ir skaitantis knygas be akinių…
Molėtų viešosios bibliotekos Informacijos skyriuje sausio 30 d. vidurdienį susirinkusioms Senjorų klubo narėms ir bibliotekos darbuotojoms bičiulis S. Karanauskas sakė, jog turėsiąs tris gimtadienio susitikimus: pirmąjį – Molėtų bibliotekoje, antrąjį – Kuolakasių bibliotekoje, o trečiąjį su keturių dukrų šeimomis. Anot jo, begyvenant šioje Žemėje pasikeitė 6 žmonių kartos, o jis vis dar tebeieško atsakymų į kai kuriuos egzistencijos klausimus… Gal todėl pagrindinė popietės tematika ir sukosi tarp Stanislovo vaikystės, kuri jam tebėra iki šiol gražiausias gyvenimo metas, (būdamas trylikos metų, jis susirgo meningitu ir apkurto), vėliau, gyvenant tyloje, buvo priverstas nuolat kovoti su savo „demonais” ir su didžiausia aistra pasinerti į kūrybą, į kitokį gyvenimo pažinimą, kad jaustųsi reikalingas kitiems… Ir renginio metu jis buvo pavyzdys visiems, kaip nepasiduoti senatvei, kad ir kokios negandos užpultų, o kišenėje nuolat besinešiojantis svarelį – biolokatorių, pademonstravo, kaip jis reaguoja į žmogaus kūną ir mintis, atsidūrusias knygoje… „Kristus ir gydymas nuo ligų” buvo tapusi pagrindine susitikimo knyga, kurioje pateikiama tik aštuntoji dalis viso aramėjų manuskripto, saugomo Vatikano bibliotekoje, o Jonas, vienintelis Jėzaus mokinys, be pakitimų tiksliai užrašęs visus Jėzaus pamokymus… S. Karanausko ilgaamžiškumo paslaptis ir ateina iš šios knygos – maitintis tuo, kas yra ant Dievo stalo: „medžių vaisiais, grūdais ir naudingomis žolelėmis, galvijų pienu ir bičių medumi.” Dar reiktų pridėti jogą, sunkų fizinį darbą, juk koplytstulpio be jėgos nepastatysi, o jų per gyvenimą bus apie pora šimtų sukūręs, kūno atgaivą lediniu vandeniu, geras mintis ir buvimą gamtoje, būtent tai, ką ir siūlo žmonėms Oro, Vandens ir Saulės angelai…
Kad S. Karanauskas – Lietuvos tautinio, kultūrinio paveldo dalis, turbūt, nė nereikia sakyti. Tereikia, keliaujant po Lietuvą, atidžiau žvalgytis stogastulpių po bažnyčių šventorius, kapines ar parkus, miestų skverus, o, kad geriau pažinti šį menininką, verta pavartyti jo nuotraukomis iliustruotą Utenos kraštotyros muziejaus parengtą knygą „Stasys Karanauskas. Medžio skulptūra” (2005) ir Utenos literatų klubo „Verdenė” bei Reginos Stakėnienės parengtą knygą „Nalšios piliakalniai žali” (2017), kurioje yra ir S. Karanausko eilių, ir tapytų piliakalnių…. O Molėtų viešojoje bibliotekoje pristatoma jo medalių, knygų ir spaudinių paroda, – tik maža dalis to, ką jis turi sukaupęs savo kūrybos šaltiniuose. Paklaustas, kokia buvo Lietuva jo amžiaus dešimtmečiais, jis išdidžiai sakė, jog yra Nepriklausomos Lietuvos vaikas, tačiau liūdnai pridūrė, kad su jo kurtumu nepriklausomybė jam ir pasibaigusi… Nepaisant to, kad gyvenime jam teko patirti daugiau sunkių ir liūdnų akimirkų, nei džiaugsmo, menininkas džiaugiasi, galėjęs gyventi ir kurti. O kad Lietuva gyvuotų ir klestėtų, S. Karanausko manymu, reikia nepamiršti, kad mes – žemdirbių kraštas, ir naikinti smulkiuosius ūkius – nedovanotina klaida…
Molėtų viešoji biblioteka, sveikindama jubiliatą, padovanojo jam 100 pupelių, stilizuotą, S. Karanausko pašto ženklą, voką su renginio dienos spaudu, dzūkiško medaus, nes Čiurlionio kelio skulptūros jam buvo pelniusios ir valstybinę premiją… O Stanislovas Karanauskas Molėtų bibliotekos kraštotyros fondui padovanojo savo kurtą medalį Faustui Kiršai – poetui, publicistui, Vilniaus konferencijos dalyviui.
Jolanta Matkevičienė
