Senieji užrašai apie dūdmaišius Lietuvoje siekia XVI a., tikėtina, kad jais grota ir anksčiau. Pats instrumentas vadintas tiesiog dūda arba kūline, o dūdmaišio pavadinimas atsiranda apie 1970-uosius. Išnykusi LDK laikų dūdorių tradicija pradėta gaivinti XX a. antroje pusėje, Lietuvoje tai nebuvo lengva, mat šis instrumentas retas, labai jautrus, įnoringas, turi labai stiprias sąsajas su mitologija.
Knygoje Lietuvos ir kitų Europos šalių dūdmaišininkai ir etnomuzikologai pasakoja apie dūdmaišio istoriją, sandarą, tradicijas, gamybą ir grojimo techniką – nuo seniausių laikų iki šiandienos.
Dūdmaišiai paplitę Labanoro ir Ignalinos krašte. Dūdmaišio tradicijos puoselėtojų amžius labai įvairus: nuo 13 moksleivio iki perkopusio jau aštuntą dešimtmetį senjoro. Jų geografija apima visą Lietuvą: daugiausia jų gyvena Vilniuje (16), mažiau Kaune (6), Klaipėdoje (3), o po vieną dūdmaišininką – Utenoje, Marijampolėje, Prienuose, Birštone, Zarasuose ir Molėtų rajone.