Tai pirmoji literatės Genovaitės Šlepikienės knyga. „Rašau su pertraukomis nuo mokyklos laikų. Buvo laikas, kai tylėjau apie 20 metų.
Šeima, augantys vaikai, darbas kaime paėmė savo duoklę. Rudens vakarais parašydavau kelis eilėraščius per metus. Jie buvo atokvėpis nuo darbų, pabuvimas su savo mintimis.
Dabar solidus amžius leidžia skirti laiko sau, todėl atsiranda daugiau pamąstymų.
Kūryba teikia jėgų gyventi…“