2026 metais Ilonai Skujaitei paskirta Molėtų rajono Kazio Umbraso pagrindinė literatūrinė premija.
NEMEILĖ
Ona Jogailaitė ir keturi karaliai
Įžanga
Tai aš, Ona,
amžina mergaitė,
ant kurios kada panorėję gali rėkti vyrai, vilkintys prabangias delijas.
Našlaitė,
Lyg įkyri lavonmusė nubaidyta nuo mirusio brolio kūno.
Ta, kurią nuolat palieka.
Užmiršta. Nemato. Negirdi.
Atsuka nugarą ir užtrenkia duris netgi vestuvinę naktį.
Aš – karalaitė, tapusi karaliumi.
Motina, negimdžiusi vaikų.
Paskutinė iš savo giminės, akmenyje įamžinusi visų vardus ir veidus.
1 skyrius
ŠMĖKLA
Tą ilgą sausio naktį, kai žiema tyliai slankiojo po miestą, gerai pagaląstu šalčio dalgiu šniodama bet kokį gyvybės krustelėjimą, palikdama tik ramybę ir stingulį, Varšuvos pilies kieme šunys po vidurnakčio pradėjo staugti kaip pasiutę. Jų putomis apdribusių nasrų nevaliojo užčiaupti irzlūs sargybinių šūksniai, skaudūs spyriai į šonkaulius ar numestos stalo išėdos ؘ– atrodė, kad išsprogusios gyvūnų akys regėjo kažką daugiau už pilies kuorus, pilnaties išbalintus iki negyvėlių kaulų pilkšvumo.
Išsibudinusi karalaitė Ona bijojo net krustelti.
Kraupus, pratisas šunų staugimas jai priminė tėvo mirtį ir gaisrą Krokuvos pilyje, kai ji vos nesudegė gyva kartu su seserimis Kotryna ir Sofija. Karalaitė ir dabar gulėjo lovoje sustingusi į ragą, kaip tada, kai dar būdama vaikas sulaikiusi kvapą stebėjo, kaip godūs ugnies nagai, pamažu artėdami prie jos kūnelio, draskė pakeliui pasipainiojusius daiktus, kol dūmai išgraužė akis, o ją prarijo tamsa ir lipni svilėsių smarvė – tas kvapas jos šnervėse lindėjo dar daugybę dienų po to, kai tarnai ją leisgyvę išnešė į lauką. Jo neišvėdino landžiausi žiemos vėjai ir neišplovė nei šventintas, nei kvapniausias rožių vanduo – nuo tada Ona, kaip ir šunys, gebėjo užuosti mirtį.
Ir dabar ji buvo tikra, kad anapusybė prisiartino vėl.
Nors tarnaitės iš vakaro kruopščiai uždangstė sunkias, aksomines, langų ir baldakimo užuolaidas, mėnulio šviesa vis tiek prasigraužė pro jas ir klastingomis žaltvykslių švieselėmis mirksėjo kojūgalyje, kviesdama įspėti jų atneštą žinią. Viena virpanti dėmė buvo itin ryški ir lyžtelėjo užtiesalą ties jos kaire pėda, kurią Ona staigiai trūktelėjo lyg bijodama nudegti. Kvėpavimas ėmė strigti gerklėje kaip smėlis, bet jos šnervės aiškiai užuodė, kad tame pilies šone, kuriame buvo įsikūręs Žygimantas Augustas, šįkart tvyrojo kažkas daugiau už nuodėmingą paslėpsnių ir prakaito kvapą.
– Negi jis? – išsigando.
Prisiminusi brolį karalių Ona nejaukiai susigūžė, pajutusi, kad iš tamsių jos atminties duobių vėl išropojo bjauriausios rupūžės, kone kasdien šokinėjusios iš pražiotų dvariškių burnų, jiems prabilus apie dar vieną Jo Didenybės paleistuvystę, išsikviestą raganą ar burtininkų pranašystę. Jos lipo ir lipo ant jos, terliodamos tąsiomis piktdžiugos gleivėmis, prasigraužiančiomis pro puošnius jos drabužius, plonutėlius apatinius baltinius ir jos baltą, švarią odą, neapsakomu skausmu degindamos pačią sielą, lyg ji, Ona būtų kalta dėl savo brolio begėdysčių.
Ją guodė tik vienintelė mintis, kad gimdytojai jau seniai mirę ir negalėjo matyti, į ką pavirto tas paklusnus, pūstažandis dešimtmetis berniukas atlasinėmis kurpaitėmis, dar prie gyvo tėvo Vilniuje paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o vėliau Krokuvoje – ir Lenkijos karaliumi. Pastaruoju metu Onai vis dažniau norėdavosi matyti Žygimantą Augustą vėl tokį pat baltą, puošnų ir iščiustytą, bet jau – mirusį. Ramų. Nebepajėgų nieko iškrėsti. Nebegalintį priversti ją vartytis lyg čirškinamam jaučiui ant iešmo neužgesinamos gėdos ir pykčio ugnyje.
– Gerasis Dieve, ką aš padariau? Negi tai išsipildė? – nustėrusi Ona klausė pati savęs, puikiai žinodama, kad žodis tampa kūnu, ypač – pritvinkęs neapykantos, lyg raganos prakeiksmas išspjautas iš nuoskaudų pelkių, liulančių kiekvieno žmogaus širdyje, laiku neišsausintoje atgaila ir malda.
Tamsiais, dar snaudžiančios Varšuvos pilies koridoriais ponia Jadvyga Žalinska tipeno pirštų galiukais baimindamasi, kad jos niekas nepamatytų, nes šiąnakt miegojo ne šalia karaliaus sesers, bet buvo išsprukusi į mažą savo vyro kambarėlį. Abiem rankomis atsargiai pastūmė sunkias, gėlių ornamentais raižytas ąžuolines duris į karalaitės Onos miegamąjį, tikėdamasi, kad neišbudins savo irzlios ponios, bet aiktelėjo iš nuostabos.
Jos žvilgsnis sustingo ties lova.
Milžiniškas jos rėmas buvo raižytas iš tamsaus, beveik juodo riešutmedžio, o ant aukštų stulpų kabojo sunkus purpurinio aksomo baldakimas, dekoruotas plačia aukso siūlais siuvinėta juosta su vynuogių kekėmis ir angelėlių galvomis. Per pilantį Jos Didenybė visada miegodavo gerai užsidangsčiusi, visiškoje tamsoje, nes ir menkutis pro plyšį įsiskverbęs mėnulio šviesos siūlelis, perbraukęs jos jautrią odą, iškart išbudindavo ir sukeldavo siaubingus galvos skausmus, bet dabar uždangalai buvo praverti. Lovos gilumoje voliojosi kalnai pagalvių su Damasko šilko užvalkalais, sunkios brokato antklodės buvo numestos į šalį, o karalaitės nesimatė.
Nelaukusi, kol tarnai ją nupraus, aprengs ir sušukuos, Jos Didenybė atsikėlė pati ir vienmarškinė, apsigaubusi anklode, sėdėjo prie lango savo mėgstamame krėsle su raižytomis liūto galvomis ant ranktūrių. „Gryna giltinė iš Šventosios dvasios bažnyčios freskos,“ – pagalvojo ponia Žalinska, įtariai nužvelgusi ją.
Gerokai žilstelėję karalaitės plaukai karojo susivėlusiomis sruogomis ant pečių. Baiminga išraiška visus jos veido bruožus, akių kampučius ir raukšles, ypač ryškias ties nosimi ir burna, tempė žemyn ir dar labiau ją sendino. Ir taip didžiulė kakta, dabar užsėdo pusę veido, užspausdama po savimi dvi rudas, kaštono dydžio akis, nedailią, didoką nosį ir siauras lūpas. Perbalusiuose skruostuose nebuvo nė lašelio kraujo ir Žalinskai pasirodė, kad ryto prieblandoje ji regi ne veidą, bet kaukolę, persišviečiančią per balzganą odą.
– Ar numirė kas, kad taip anksti pas mane įslinkai? Ir dar taip atrodydama? – dygiai paklausė karalaitė.
Ponia kaltai nuleido akis. Šįryt savo nepaklusnias raudonas garbanas ji paskubomis bet kaip sukišo po berete, o po nakties, praleistos pas vyrą, jos rūbai atrodė kaip iš šuns gerklės ištraukti, nors įprastai iš savo miegamojo ji neiškišdavo nosies, kol jos ranka, kaip priekabus karvedys, tvarkingai nesurikiuodavo kiekvienos klostės, papuošalo ir plauko.
– Atleiskite, Jūsų Didenybe, labai skubėjau pas jus. Nenutuokiu, iš kur žinote, bet iš tiesų atnešiau naujieną apie mirtį. Tiksliau, negyvėlę iš ano pasaulio, – painiodamasi aukštomis intonacijomis cypčiojo ponia Žalinska. – Neišmanau, kaip Jūsų Didenybei viską paaiškinti, nes tokių dalykų visoje Karūnoje dar nėra buvę.
– Ką tu čia paistai, Jadze? Kokią negyvėlę? – irzliai perklausė karalaitė, aiškiai nepatenkinta padrika savo damos šneka apie tokį rimtą dalyką kaip mirtis.
– Man ir pačiai sunku patikėti tuo, ką išgirdau, bet šiąnakt Jo Didenybė Žygimantas Augustas į rūmus liepė iškviesti mirusiąją! – Žalinska skubiai persižegnojo, nejaukiai žvalgydamasi į menės kertes, lyg ten jos tykotų svečiai iš ano pasaulio.
– Nori pasakyti, kad Jo Didenybė karalius įsakė iškasti iš po žemių ir čia atnešti yrantį moters lavoną? – karalaitė prisidengė ranka burną, jausdama aukštyn lipančias vakar taip skaniai sukirstas vištos kulšeles bruknių padaže.
– Ne lavoną, o šmėklą, Jūsų Didenybe. Savo antrosios žmonos, Barboros Radvilaitės, vėlę, – toliau greitakalbe čiauškėjo ponia Žalinska, iš susijaudinimo apsispjaudama savo smailą žiurkišką smakrą. Jos žalios akys žiburiavo, o lūpos vos gebėjo tramdyti šypsnį, kad ji pirmoji nučiupo ir karaliaus seseriai po nosimi pakišo šį vaiduoklišką gandą, išsprūdusį iš paslaptingo rūmų kambario, aplink kurį jau kelias dienas zujo artimiausi karaliaus dvaro magai, alchemikai, astrologai ir keli pasipūtę juodai vilkintys užsieniečiai.
– Pamėklė stojo prieš mūsų valdovą kaip gyva. Ir vos nenusitempė Jo Didenybės paskui save į aną pasaulį, – ponia Žalinska dabar jau įprastai murkė savo aksominiu balsu, manieringai tardama kiekvieną žodį ir žavėdamasi savimi, kad pagaliau jos atneštos naujienos privertė karalaitę išsižioti ir kone alpti iš nuostabos.
– Gerasis Dieve, negi Žygimantas Augustas susidėjo su pačiu velniu? – teišspaudė Ona, nieko nereginčiu žvilgsniu spoksodama priešais save.
Išsigandusi, kad gal ją nuomaris ištiko, ponia Žalinska skubiai po Jos Didenybės nosimi pakišo pomanderį su bebro šlapimo liaukų ir anyžiaus mišiniu, kurį nuolat ryšėjo prie diržo tokiems atvejams. Metalinis, smulkių žiedlapių ornamentais išpuoštas kvepalų burbuliukas ant plonos sidabrinės grandinėlės prieš pat karalaitės veidą sūpavosi tolygiai į šonus kaip laikrodžio švytuoklė.
Karalaitės Onos vyzdžiai paklusniai sekė jį į kairę ir į dešinę, ir ji pati nebesuprato – grimzdo į miegą, ar su visu kūnu smigo į aną pasaulį. Vieną akimirką prieš jos akis vėrėsi ugniniai pragaro vartai iš siaubingojo vaikystės gaisro, o trikampis, širdelės formos, ponios Žalinskos veidas persikreipė, virsdamas raguotu demonu, besižiojančiu ryti jos nuodėmingo kūno. Ona išsigandusi užsimerkė, o atsargiai praplėšusi vokus pamatė, kad tai jau velionė gražuolė Barbora Radvilaitė mirktelėjo jai iš savo perlais nusagstyto karūnacinio portreto, kurį Žygimantas Augustas pavertė kone altoriumi savo kambaryje. Galop karalaitė pajuto, kad ją ėda dvi nemirksinčios žalios akys, persekiojančios dieną naktį nuo tada, kai ji prieš savaitę koridoriuje netyčia susidūrė su paslaptingu Žygimanto Augusto svečiu.
Rūmuose visi jį vadino ponu magu Tvardovskiu, bet Onos neapgausi. Ji puikiai žinojo, kad tai – tikras velnias, ir nuavus jam juodos odos kurpaites su kaukšinčiais kulniukais aptiktum ne ką kitą, o dvi skeltas kanopas. Ir nors ponas magas pagarbiai nusilenkė jai, karaliaus seseriai, tačiau vis tiek pakėlęs galvą įžūliai šypsodamasis žvilgterėjo į ją. Tą akimirką Ona pamatė, kad ant jos suknelės užšoko ir prilipo du šlykštūs žali šūdvabaliai, kuriuos ji staigiai nukrėtė ranka, o lydinčios damos sutraiškė po kojomis, tačiau jų paleista supuvusio kiaušinio smarvė rodos iki šiol buvo įsigėrusi jai po oda.
Ona jau norėjo stotis nuo krėslo, bet kūnas negalėjo pakrutėti, o akys iš naujo regėjo viską, kas nutiko tą naktį, po susitikimo su juo: žaliaakis magas, riestais ūsais, raitas ant gaidžio, ir vėl purptelėjo nuo lovos baldakimo viršaus tiesiai ant jos. Numetęs sunkius brokatinius apklotus užgriuvo ją visu kūnu, brūžindamas jos švelnią veido odą savo aštriais smakro šeriais, kišdamas liežuvį į burną, o savo kibius pirštus – tarp šlaunų ir dar giliau, ten, kur joks vyras per keturiasdešimt šešerius metus dar niekada nebuvo jos lietęs.
Ji visaip rangėsi, bandydama iš visų jėgų jį nustumti, bet buvo per silpna, ir tik kai mintyse pradėjo šauktis Viešpaties Jėzaus Kristaus, viskas staiga dingo. Karalaitė Ona vėl tarsi iš šono matė jos riksmo išbudintas tarnaites, visais šventaisiais ir savo motinų mirtimi prisiekinėjusias, kad į jos menę nebuvo įžengęs joks vyras, tik pati karalaitė neramiai muistėsi per sapnus. Ir ji vėl joms paliepė visą naktį deginti grabnyčių žvakę ir užsnūdo tik paryčiais, kelis kartus sukalbėjusi rožančių, bet prašvitus klykė kaip niekada gyvenime – jos kaklas buvo apdraskytas lyg gaidžio nagais, o pataluose raudonavo kelios nedidelės kraujo dėmės.
– Kristaus vardu, eik šalin, piktoji dvasia! – karalaitė Ona vienu metu iššoko ir iš prisiminimų košmaro, ir iš krėslo su liūtų galvomis. Jos smulkus kūnelis staiga išsitiesė visu ūgiu, prisipildęs nežmoniškų jėgų. Šalia stovėjusi ponia Žalinska iš netikėtumo žengė atatupsta ir, primynusi suknelės kraštą, parvirto, tačiau Ona jos nė nepastebėjo. Apimta dievobaimingo šišo ji suklupo priešais savo vienintelį gelbėtoją – iš medžio išskobtą Nukryžiuotąjį, pakabintą ant sienos priešais lovą, ir aistringai išbučiavo jo vinimi perdurtas pėdas, sudėtas viena ant kitos.
Karalaitė Ona meldėsi, kol jos širdis nustojo virpėti, kvėpavimas išsilygino, o siela aprimo, maldoje ir Dievo apšvietoje supratusi, ką toliau daryti. Priėjusi prie ąžuolinės knygų spintos su dvejomis durimis, puoštomis subtiliomis šviesesnio medžio inkrustacijomis, nuo viršutinės lentynos pasiėmė didžiausią šeimos relikviją – tėvo maldaknygę.
Atsargiai perbraukė karmazininės spalvos aksomu aptrauktą viršelį su aukso plokštelėmis, kuriose matėsi įspausti puošnūs Lenkijos Karūnos erelio ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyčio ženklai. Šalia jų, pačiame centre, spindėjo tėvo monograma, inkrustuota mažais, kruopščiai įstatytais rubinais ir safyrais, apsupta emaliu išgraviruotomis vynmedžio šakelėmis. Greitai pervertė spalvingas miniatiūras, vaizduojančias šventųjų gyvenimus, ir stabtelėjo prie paveikslėlio su klūpinčiu tėvu – karalius Žygimantas Senasis priėminėjo šventą Komuniją iš paties Nukryžiuotojo – su erškėčių vainiku ir kraujuojančiu pradurtu šonu – rankų.
Karalaitė savo ilgais laibais pirštai maldaknygę suspaudė taip stipriai, kad jie net pabalo, lyg laikytų sunkią, geležinę kuoką, galinčią pritrenkti bet kurį šio ar ano pasaulio gyvį, išdrįsusį stoti priešais ją. Vien tai, kad maldyną kadaise lietė jos tėvas, o po jo mirties – motina, savo ranka galiniuose puslapiuose įrašiusi visų vaikų gimimo datas, priduodavo Onai milžiniškų jėgų. Tai buvo jos skydas nuo visų negandų, jos stiprybės šaltinis juodžiausiomis valandomis, jos artimieji ir šeimos mirusieji, kurių jau seniai nebebuvo šalia.
Jai užtekdavo pirštų galiukais perbraukti rašalu išvedžiotą savo vardą ir gimimo datą – Ona, 1523 Viešpaties metų spalio 18 diena, pirma valanda po pietų – ir jos siela akimirksniu sušildavo, prisipildžiusi šviesos, ramybės ir karžygiškos tėvo stiprybės, vedusios jį tūkstančius mylių kapoti galvų priešams ir sveikut sveikutėlaitį sugrąžindavusios namo, o dabar taip reikalingos jai, Onai, turinčiai išgelbėti Varšuvos pilį ir savo vargšą brolį Žygimantą Augustą, apspistą visokiausių magų, šmėklų, žaliaakių velnių, alchemikų, paleistuvių ir amžinai alkanų svieto perėjūnų, čiulpiančių iš jo pinigus, turtus, sveikatą, laiką ir karališką orumą.
Karalaitė buvo tikra, kad šie nelabieji dabar nusitaikė į patį brangiausią jo turtą – karaliaus dūšią.
– Klok viską, ką žinai, Jadze. Iki pačių baisiausių smulkmenų, – paliepė sutrikusiu žvilgsniu ją stebinčiai Žalinskai. – Į Varšuvos rūmus įslinko sielų vagis – žūtbūt turiu išgelbėti Jo Didenybę.
2
Ponia Žalinska cypčiojo, murkė ir retkarčiais stipriai kandžiojo liežuvį, gerai apgalvodama, ką sakyti, o karalaitei Onai prieš akis vėrėsi slaptas Žygimanto Augusto magijos pasaulis: alcheminiai eksperimentai, bandant metalą paversti auksu, astrologiniais ženklais ištapytas slaptas kambarys Vavelyje, kuriame jam kadaise išpranašauta, kad Jo Didenybė mirs sulaukęs septyniasdešimt dvejų. O kur dar ilgiausi posėdžiai su magijos ir astrologijos profesoriais, horoskopai visiems gyvenimo atvejams, būrėjų patarimai dėl sutarčių ir santykių su kitomis valstybėmis, nekromantijos knygos ir velniai žino iš kur atboginta ragana, patarinėjanti, kaip tinkamai pasninkauti ir kokius ritualus atlikti prieš jam susitinkant su mirusia žmona.
– Jėzau Marija! Vadinasi, jis jau seniai pats savo noru santykiauja ne tik su raganomis, bet ir su pačiu velniu! – piktinosi Ona. – Gal broliui ir nerūpi jo paties siela ir būsimas pomirtinis gyvenimas pragare, bet kodėl nepagailėjo jos, savo numylėtosios Barboros? Dabar jos vėlė amžinai klajos nebereikalinga nei šiam, nei anam pasauliui! Kaip jis tokio dalyko nebijojo?
– Bijojo, Jūsų Didenybe, labai bijojo. Gerai žinau tai iš savo vyro, kuris kasdien nurengia ir aprengia karalių. Vykdydamas valdovo įsakymą, jis pats atlydėjo burtininką Piotrą iš Proboščovicų pas Jo Didenybę ir savo ausimis girdėjo, kaip šis patikino, esą mirusiosios iškvietimas tikrai nepakenks jos sielai.
– Kas per pragaro išpera tas Piotras? Nieko apie jį nežinau. O kunigo, paprasčiausio kunigo nenorėjo išsikviesti ir jo paklausi? – siuto Ona. – Taigi šitas velnio neštas ir pamestas nevidonas užsiėmė dvasių iškvietimu?
– Ne, Jūsų Didenybe, ne jis, o tas vokietis iš Niurnbergo. Laurentijus Duranovičius, nuolat besisukiojantis aplink karalių.
– Kas jis? Nesu tokio girdėjus ir mačiusi, ačiū Dievui.
– Esate, Jūsų Didenybe. Iš mandrumo jis save vadina ponu Janu Tvardovskiu ir visiems giriasi, kad pasirašė sutartį su pačiu velniu, dėl to ir turi paslaptingų galių. Tai jis trynėsi pastarosiomis dienomis aplink karaliaus kambarius kažką ruošdamas. Niekam ten nebuvo leista įeiti, net mano vyrui, tik tuos abu brolius Mnyšekus, Mikalojų ir Jurgį, guolio saugotojus, įsileido, ir nieko daugiau.
– Tai tu viską žinojai ir nieko man nepasakei? – sukriokė Ona, kone dusdama. – Būčiau galėjusi sustabdyti tą beprotybę! Apšlaksčiusi švęstu vandeniu ir išvaikiusi tuos nelabuosius. Patį Romos popiežių būčiau iškvietusi, kad tik apsaugočiau savo vienintelio brolio sielą nuo pražūties!
– Kaip galėjote taip pagalvoti apie mane, Jūsų Didenybe?! – pasipiktino Žalinska. – Man tik šiąnakt vyras apie tai išsitarė, nes grįžo perbalęs kaip pamėklė. Visą naktį pati nemiegojau tardydama jį, ir iki šiol negaliu atsigauti nuo tokių baisybių. Net dorai neapsigerbusi patamsiuose atlėkiau, kad tik Jūsų Didenybė pirmoji visuose rūmuose iš manęs tai sužinotumėte.
– Gerai, tikiu tavimi, Jadze. Pasakok greičiau, kaip ten viskas vyko!
– Žinau tik tiek, kad po vakarinės maldos, artėjant vidurnakčiui, atleidę visus dvariškius, karaliaus kambariniai broliai Mnyšekai į tą vietą nuvedė Duranovičių. Prieš tai jis prigrasino Jo Didenybę, šiukštu, nieko nesakyti šmėklai, ir jokiu būdu nebandyti jos paliesti. Kai valdovas su jais išėjo, mano vyrui buvo liepta laukti miegamajame. Jis karalių pamatė tik už ketvirčio valandos, alpstantį ir vos bepastovintį ant kojų; abu Mnyšekai, apglėbę iš šonų, šiaip ne taip jį parvedė ir paguldė į lovą. Jie visi buvo labai išsigandę. Sakė, kad Jo Didenybė nepaklausė pono mago ir pamatęs karalienės Barboros vėlę suvaitojęs iš ilgesio pašoko tiesdamas į ją rankas, bet netyčia parvertė vienintelę kambaryje smilkusią žvakę, ir viskas prasmego tamsoje.
– Viešpatie švenčiausias! Negi Žygimantas Augustas per tuos velnius dabar pats mirtimi vaduojasi? – persigando Ona.
– Nusiraminkite, Jūsų Didenybe, karalius dabar ramiai sau miega. Mano vyras skubiai iškvietė gydytoją, nes valdovas blaškėsi kaip paukštis, pakliuvęs į tinklą. Kliedėjo, vaitojo ir šaukė Barborą skųsdamasis, kad ji sužadino viltį ir tik trumpai su juo tepabuvo. Susijaudinęs verkė ir kėlėsi iš lovos, norėdamas grįžti į tą kambarį, kur ją taip neseniai matė. Maldavo poną Tvardovskį vėl ją iškviesti, bet šis rūsčiu balsu atsakė, esą Jo Didenybė jo nepaklausė, todėl jau niekada negalės pamatyti Barboros vėlės šiame pasaulyje, abu susitiks tik po mirties. Tuomet karalius stvėrė už rankos gydytoją ir maldavo jam duoti nuodų, kad greičiau amžiams susijungtų su savo mylimąja žmona, bet gydytojas sugirdė jam taurę vyno, pagardinto migdančiomis žolelėmis. Valdovui užsnūdus, dar patepė krūtinę Apaštalų tepalu ir nuleido kraują, kad po išgyventų sukrėtimų būtų ramesnis.
– Apsaugok Dieve, apsaugok Dieve, kas dedasi, – tepajėgė vapėti Ona, spausdama tėvo maldaknygę prie krūtinės, kinkuodama pirmyn atgal. – Būtinai reikia kuo skubiau pašventinti tą kambarį, kur vyko toji velniava. Ir Žygimanto Augusto miegamąjį. Reikia pranešti jo nuodėmklausiui ir kunigams, kad kuo skubiau gelbėtų Jo Didenybės sielą. Turbūt ten tebetvyro pragaro ir mirties smarvė, kurią aš šiąnakt užuodžiau?
– Nežinau, mano vyras nieko apie tai nesakė. Jis tuoj pat apžiūrėjo tą kambarį, bet nieko ypatingo jame nerado. Ten buvo židinys, stalas, krėslas karaliui ir Tvardovskio veidrodis. Pasakoja, kad jis stebuklingas. Gali būti, jog mirusiosios siela išlindo iš jo, bet mano vyras net žvilgtelti bijojo to daikto pusėn.
– Gryni nelabojo darbai! – Karalaitė Ona ryžtingai kilstelėjo smakrą. – Turime kuo skubiau veikti. Tuoj pat paimk iš pilies koplyčios šventinto vandens ir tegul tavo vyras apšlaksto juo karaliaus miegamąjį, jo drabužius ir visų tų kambarių kertes. O dabar palik mane vieną. Ponia Žalinska paklusniai padarė reveransą, bet neskubėjo išeiti, tebestovėjo sustingusi, spoksodama į savo ponią.
– Na, ko delsi? – suirzo karalaitė. – Ir nežiūrėk į mane taip. Už ištikimybę tau ir tavo vyrui atsilyginsiu auksu ir malonėmis, kaip visada.
3
Kai nežinodavo, ką daryti, karalaitė Ona sėsdavo prie sekretero rašyti laiško seseriai Sofijai į Braunšveigą. Mirus motinai karalienei Bonai, Sofija tapo nepamainoma visų seserų patarėja, giminės sąžine ir protu. Nors sesers nematė nuo pat šios vestuvių beveik prieš dvidešimt metų, kai su kraičio prikrautomis karietomis išdardėjo pas savo vyrą, jai į tėvus tinkantį Braunšveigo kunigaikštį Henriką, Onai ji iki šiol buvo ta pati jauna mergaitė iš laikų, kai jos, visos trys jaunėlės seserys Sofija, Ona ir Kotryna, po tėvo mirties apsigyveno Varšuvoje su motina.
Kaskart paėmusi popieriaus lakštą, nusmailintą plunksną ir rašalu vedžiodama jos titulus – Mieliausiajai seseriai, Braunšveigo kunigaikštienei – Ona prisimindavo jos juoką, išmintingus patarimus ir tą nepaprastą sielos švelnumą, kuriuo ji apgaubdavo visus šio pasaulio gyvius,atsidurdavusius šalia jos: seserys, tarnai, šunys, sodo rožė ar paprasčiausia lauko ramunė, net praskrendantis žvirblis, ir tas sulaukdavo šilto karalaitės Sofijos žvilgsnio ar šypsenos. Skaitant jos laiškus Onai atrodydavo, kad Sofija vėl stovi greta, tad, išsiilgusi pokalbių su seserimi, skubėdavo jai kuo greičiau atrašyti, bet dabar pajuto, kad nebegali nė raidės suraityti.Sustingusi plaštaka kabojo virš popieriaus lakšto, o nuo plunksnos negirdimai kapsėjo rašalo lašai, virsdami mėlynais neišsakytų minčių akivarais.
Šią akimirką karalaitė Ona pajėgė galvoti tik apie jį – Žygimantą Augustą, jausdama nenumaldomą norą pamatyti jį tuojau pat.
Kol dar gyvas.
Kol jo siela priklauso jam.
Mintys smelkėsi kaip druska į žaizdą, ir nebegalėdama nusėdėti vietoje karalaitė kone nuskriejo koridoriais, skiriančiais jos menes nuo brolio miegamojo, nematydama iš nuostabos išsprogusių sutiktų tarnų akių, negirdėdama bundančios pilies garsų, be ceremonijų nustumdama į šalį Jo Didenybės guolio saugotoją, besižiojantį prieštarauti. Galų gale atsidūrė prie brolio karaliaus lovos ir pamatė jį.
Bėgdama norėjo pasakyti jam tūkstančius pikčiausių žodžių, gėdinti, kad negerbia tėvų atminimo, gąsdinti pragaro liepsnomis ir kūno ligomis, bet pamačiusi Žygimantą Augustą nebegalėjo pajudinti lūpų.
Priešais ją gulėjo vargšas iškankintas žmogus.
Atrodė senas ir miręs, kaip jų amžiną atilsį aštuoniasdešimt vienų metų tėvas karste. Įkritusius skruostus nuo nosies skyrė du išarti grioviai – giliausios raukšlės, nuo šnervių sparnelių besileidžiančios iki pat žandikaulio apačios ir prasmengančias žiloje dvišakėje barzdoje. Jo užmerktos akys atrodė kaip liūdnos perlą praradusios kriauklės. Iki krūtinės karalius buvo uždengtas apklotu, bet nesimatė, kad ji kilnotųsi jam kvėpuojant.
Persigandusi Ona plaštaka palietė broliui kaktą – ši buvo šilta. Švelniai perbraukė jo žilus plaukus, kadaise juodus ir tankius, o dabar išretėjusius, su dviem išplikusiais arkų skliautais virš kaktos. Ir vos neapsiverkė pažvelgusi į jo rankas, besiilsinčias prie šonų. Viena buvo su tvarsčiu po kraujo nuleidimo, kita tiesiog gulėjo šalia. Nors jam buvo penkiasdešimt, bet pirštai jau išsukioti pragaištingos didikų ligos – podagros, lygiai kaip jų tėvo gilioje senatvėje. Susigraudinusi Ona suklupo ir ašarodama išbučiavo išsišovusius skausmingus dešinės rankos pirštų gumbus. Ir tik dabar, žiūrėdama į ligos iškankintą kūną, susivokė, kad ne mažiau kenčia ir karaliaus siela.
– Kokioje pragaro ugnyje degi dabar ir čia, jau šioje žemėje, mano vieninteli broli? Kas tave graužia, kas privedė iki tokios beprotybės, kad ėmei kviesti mirusiųjų dvasias, nebijodamas nei Dievo, nei šėtono? – lyg sau, lyg jam sušnabždėjo Ona. – Negali užmiršti aistros, patirtos su ta moterimi, Barbora Radvilaite? Ilgiesi prarastos meilės? Bijai vienatvės? Vargšas žmogau, ir ką tu nusipirkai už tą magišką regėjimą, tą nuodėmingą blyksnį, pražudžiusį ir tavo, ir jos sielą? Tikdar daugiau skausmo ir kančios!
Karalaitė Ona norėjo papurtyti Žygimantą Augustą iš visų jėgų, pažadinti jį ir išsiklausinėti, o dar geriau, kažin kokiu stebuklingu būdu iš miegančio kūno ištraukti jo sielą ir kaip panešiotus baltinius atidžiai apžiūrėti dienos šviesoje priešais langą, tada išskalbti visas juodas dėmes savo seseriškose ašarose, pratrintas skyles užadyti savo meile ir vėl sugrąžinti į kūną.
Baltą ir sugijusią.
Karaliaus sesuo dar ilgai tylėdama klūpojo prie brolio, melsdamasi ir jausdama, kad susidūrė su kažkuo, ko jai nelemta pažinti ir suprasti. Nenoromis ji turėjo sutikti, kad kai kurie dalykai įmanomi ir suprantami tik ponui Viešpačiui Dievui, bet ne žmogui. Pabučiavusi miegantį Žygimantą Augustą į kaktą, paliko jį atsitraukdama atatupsta ir pripažindama savo bejėgiškumą. Ne visada gali išgelbėti kitą, net jei pats už jį savo gyvybę paaukotum.
1569 m. sausio 15 d.
Varšuvos bernardinių vienuolynas, Lenkijos Karūna
Mikalojus Mnišekas prie moterų vienuolyno atvažiavo vidury dienos kartu su žydu Egidijumi, nuolatiniu žuvų ir kitų maisto prekių tiekėju. Įriedėjo į vidinį kiemą pasislėpęs dengtame vežime, įsispraudęs tarp kliuksinčių silkių statinių, troškulio sutraukta gerkle nuo sūraus kvapo ir po vakarykščių išgertuvių. Buvo apsitaisęs vienuolės abitu, ankstyvą rytą švariai nuskųstą veidą įspraudęs į du šydus: baltą, tvirtai rėminantį kaktą, ir iki alkūnių krentantį juodą. Netgi šiek tiek pasipudravo, kad pridengtų nuo šalčio ir vyno paraudusią nosį. Susigūžęs atidžiai laukė sutarto žydo ženklo, kad jau galima išlipti nesukeliant įtarimo.
Žydui pamojus, dar žvilgtelėjo pro audinio plyšį, mikliai stryktelėjo ant žemės ir vos nesuklupo. Nusėdėta užtirpusi koja visiškai nesilankstė, todėl įsistvėręs vežimo krašto apsimetė, neva apžiūrinėja, ar neliko statinių, po sijonu iš visų jėgų kratydamas pėdą, kad ši kuo greičiau nustotų dilgčioti.
Kiemu ėjo kukliai nuleidęs galvą, stengdamasis tipenti kuo mažesniais žingsniais, o į vienuolyną įžengė jau gerai pažįstamu keliu: pirmas posūkis į kairę, laiptais viršun į antrą aukštą ir ilgu koridoriumi iki paskutinių durų kairėje. Pastukseno krumpliais duodamas sutartą ženklą – trys trumpi bilstelėjimai ir vienas ilgesnis, ir paprastos medinių lentų durys atsivėrė.
Išniręs gražiausias Varšuvos veidas linktelėjęs pakvietė užeiti. Mikalojus mikliai šmurkštelėjo vidun ir užtrenkė už savęs duris. Įprastu judesiu pristūmė prie jų šalia stovėjusią skrynią, išlaisvino galvą iš abiejų ankštų šydų ir tik tuomet lengviau atsikvėpė.
– Kokie žavūs tavo juodi garbanoti plaukai, Mikalojau, – sušnabždėjo Barbora, prisiglausdama ir pirštu vesdama per jo skruoste šydo įspaustą pailgą žymę.
Šios dailios moters akivaizdoje jo kūnas nevalingai pradėjo virpėti, mintys galvoje išsilydė, palikdamos tik įkaitintą tuštumą. Jis vos tvardėsi nepuolęs jos bučiuoti, o mergina, pajutusi, kokį poveikį šiam vyrui daro jos artumas, nusikvatojusi atšlijo. Šiaip ne taip prisiminęs, ko atvyko, Mikalojus ištraukė iš užančio medinę raižytą skrynelę ir padavė jai.
– Tokių stambių perlų vėrinio dar nesu mačiusi. Ar čia Indijos didieji perlai? – susižavėjusi paklausė mergina.
– Ne, indiškus tau gali padovanoti tik karalius. O čia nuo manęs už aną naktį. Visas pavyko puikiai – jis dabar eina iš proto dėl tavęs.
– Aš taip jo išsigandau. – Mergina delnais užsidengė veidą.
– Žinau, bet netrukus jums vėl reikės susitikti.
– Ir vėl teks pakartoti tą patį? Ne, aš nesutinku. Baimė iki šiol kausto mano kūną. Po tos nakties pradėjau melstis kaip tikra vienuolė – ilgai ir nuoširdžiai.
Mnišekas tyliai nusijuokė.
– Nesijaudink, šįkart viskas bus kitaip. Tau nebereikės slapstytis – netrukus pagrobsiu tave iš vienuolyno su visam. O iki to laiko, kol viskas bus parengta, aš dar kelis kartus aplankysiu tave ir pamokysiu, kaip kalbėti ir su juo elgtis.
2 skyrius
VADE RETRO, SATANA !
1
Sutvarkyti kambario, esančio netoli karaliaus miegamojo, tarnaitė Domicelė atėjo daug anksčiau nei privalėjo. Šnopuodama ji tempė medinį kibirą su vandeniu, dar nenaudotą beržinę šluotą, skleidžiančią silpną karstelėjusį vytelių kvapą, ir kelis skudurus. Pilyje tvyrojo blanki žvakių nuodėgulių dūmų persunkta ryto migla. Domicelė žinojo, kad tikroji ryški dienos šviesa prasiskverbs pro langus tik tada, kai ji jau seniai bus baigusi ruošą.
Pakilusi akmeniniais laiptais į mažytį tarnaitės kambarėlį, iš jo pateko į kiek didesnę menę. Apsidžiaugė, kad darbo nebus daug – patalpoje stovėjo tik masyvus ąžuolinis krėslas su aukštu atlošu, aprauktas odiniu apmušalu, sutvirtintu metalinėmis vinimis, ir stačiakampis stalas, užklotas juodu aksomu. Ant jo voliojosi žvakė, smulkiais vaško lašeliais nutaškiusi paviršių, bet Domicelės dėmesį patraukė ne ji, o ant stalo gulintis nematytas daiktas.
Tai buvo gana didelis stačiakampis poliruoto metalo skydas, įstatytas į tvirtą juodą medinį rėmą. Ji nesuprato, kas tai – padėklas maistui, kokio nors baldo dalis ar keistas tamsos paveikslas. Įsižiūrėjo. Apačioje metalą į tris gabalus dalijo įdauža, panaši į sustingusį juodą kaip derva žaibą, apatiniame kairiajame kampe išsišakojusį kaip gyvatės liežuvis. Tarnaitė atsargiai palietė jį pirštu – metalo randas buvo šaltas. Pabandė nuvalyti drėgnu skudurėliu, bet jis neišnyko. Energingai patrynė sveikąją plokštės dalį ir ši ėmė žvilgėti, bet ne kaip šviesus veidrodis, o lyg tamsaus ledo ar purvinos balos atspindys.
Domicelė sustingo jausdama, kaip toji juoduma ima siurbti ją į save, neleisdama nukreipti žvilgsnio, o pačiame skilusio metalo centre, jo gilumoje, pasirodė du kontūrai. Tiesiai virš įdaužos išniro jaunos moters veido atšvaitas. Neryškus, beveik permatomas. Nepaprastai liūdnas. Dar baisesnis dalykas šmėkštelėjo skydo apačioje – iš tamsos išniro persikreipusi, žiauriai besišypsanti juoda figūra su ragais ir staigiai pradingo.
– A-a-a-a! – Domicelė pamėgino šaukti, bet gerklė susitraukė, lyg būtų gurkštelėjusi acto, ir išspaudė tik tylų švokštimą. Išmušta karščio ji spruko iš kambario, numetusi šluotą ir skudurus, jausdama, jog kažkas ją vejasi.
Karalaitė Ona buvo sukrėsta išgirdusi, kad karališkuosiuose rūmuose atsirado apsėstoji, bet labai nenustebo. Ji jau daugybę mėnesių matė, girdėjo, jautė ir užuodė, kad blogis yra čia pat – veši menėse ir ištvirkėlių gūžtose, įsipatoginusiose po šilkiniais baldakimais, keroja kaip juodoji šunvyšnė, nuodingoji beladona, kurios gražios apgaulingos uogos greitai užvaldo visą šeimininko kūną ir panardina į beprotystę.
Ona, įkvėpta pasninko ir nuolatinių maldų, troško tik vieno: kuo greičiau paversti tą šlykščią blogio materiją dulkėmis ir iššluoti ją lauk, nuginti kuo toliau nuo padorių žmonių namų slenksčio. Vos tik sužinojusi, kad viena tarnaitė, stipri ir jauna kaimietė, gryna lenkė iš Mazovijos, prašneko niekam nežinoma kalba, pirmiausia nulėkė į rūsį pas ją įsitikinti, ar tai tiesa.
Įėjusi į tamsią patalpą karalaitė pamatė ant šiaudų sėdinčią merginą išblyškusiu veidu, ilgu lyg padurtos gulbės kaklu. Susiglamžiusiais drabužiais ir susivlėusiais plaukais. Ji lingavo pirmyn atgal, apkabinusi save rankomis, kažką vapėdama nesuprantama kalba. Nemoterišku balsu – dusliu, žemu, keistu. Jos lūpos krutėjo, bet liežuvis, atrodė, priklausė ne jai, o kažkam svetimam, piktam, juodam, paklaikusios akys žvelgė į kitus pasaulius. Kitame kampe susigūžusi tūnojo dar viena prasikaltusi tarnaitė, persigandusi verkė ir žegnojosi, kalbėdama maldas iš baisaus strioko, kad velnias ir į ją neįlįstų.
Karalaitei neliko jokių abejonių: tai šėtono šnekta.
Jos Didenybė apie šią bėdą skubiai pranešė Varšuvos kanauninkui, prašydama jį kreiptis į Plocko vyskupą, kad išduotų leidimą išvaryti velnią ir atsiųstų kunigą, įgudusį dvasinės kovos mene. Taip pat paliepė naudotis savo asmenine koplyčia pilyje, nes norėjo šį reikalą išspręsti kuo greičiau ir tyliai. Karalaitė buvo tikra, kad jos kasdienėms maldoms skirta vieta, įrengta šiauriniame rūmų sparne, atokiau nuo oficialių salių, bus pati tinkamiausia – joje buvo visko, ko reikia blogiui įveikti.