Tradicinės lietuvių moterų prijuostės – viena seniausių tautinių drabužių dalių. Lietuvoje ryšėtos jau 9 amžiuje. Seniau daug kur prijuostė laikyta privaloma, būdavę nepadoru jos neryšėti. Seniausios kasdienės prijuostės visuose etnogafiniuose regionuose būdavo iš namuose austo lininio, kartais pakulinio audinio, languotos arba dryžuotos, tamsesnių spalvų. Šventadienių prijuostės daug kur buvo šviesios, su įaustais raudonų, žalių, tamsiai mėlynų siūlų ruoželiais palei apačią. Ši kartais puošta kuteliais arba pinikais. 19 a. antroje pusėje austos pusvilnonės daugiaspalvės prijuostės. Languotų prijuosčių didesniuose languose – įvairūs raštai. Plito ir siuvinėtos prijuostės: Dzūkijoje tamsios raudonos, žalios, rusvos, vyšninės prijuostės siuvinėtos įvairiaspalviais žiedais ir lapeliais, Žemaitijoje – dobiliukais, katpėdėlėmis, langeliais, Užnemunėje – lelijomis, žirneliais, žvaigždutėmis, Klaipėdos krašte – įvairiais augaliniais ir geometriniais raštais. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje daugelyje regionų prijuostės dažnai buvo siuvamos iš fabrikinės gamybos vilnonių, medvilninių, šilkinių audinių.
Šioje parodėlėje taip pat daugiausia prijuosčių yra fabrikinės gamybos, pora jų siūtos rankomis ir siuvinėtos aplikacija (Jolantos Matkevičienės) bei peltakiavimu (Jolantos Drazdauskenės). Greta jų – valgių gaminimo knygos, esančios Levaniškių bibliotekoje.
Kaip visuomet, skaitytojai, pamatę parodėles, jas papildo turimais daiktais.
J. Matkevičienė