Jolita Kazlauskaitė – šių metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso debiutantė.
Purpurinės laumės šiokiadieniai
Įžanga
„Nebijok gyventi ir patirti visų tavo gyvenimui būdingų spalvų. Nebijok svajoti, nebijok liūdėti, nebijok jausti ir suprasti. Tu – esi tu, aš – esu aš“
Postmodernus apsakymas
AKIMIRKA
Tai buvo birželis: žydras, kvepiantis gėlėmis, lėtas ir keistai tylus. Lipniame nuo karščio ore skrajojo daug žiedadulkių, atsiskyrusių nuo savo motininių žiedų, ir dabar jau buvo nebesvarbu, kokios spalvos ar grožio tie žiedai.
Saulė barchatiniais* spinduliais kaitino viską ir visus, kuriuos pasiekė, nors ir per mažiausią plyšelį. Tilto skylutėje matėsi vanduo, jis raibuliavo Vaivos juostos spalvomis ir buvo patenkintas savimi. Hipnotizuojanti tyla buvo jauki, maloni, atrodo, amžina. Per tilto skylutę matėsi vandenyje kaip pinigai blizgantys linai, jie buvo tingūs ir nusipenėję, lyg mylimos jūrų kiaulytės.
Šnarantis smėlis sutrikdė amžinąją barokinės tylos tvirtovę. Šnareno kažkieno dvi poros pėdų – tankiai ir rečiau. Motina vedėsi mažą dukrytę palei vandenį, jos aiškiai taip pat mėgavosi vasaros vidudienio aksomu. Staiga tylą perskrodė sodrus mergytės balselis, nešdamas pavėjui klausimą, skirtą mamai:
-Mamyte, o kada vėl bus vaivorykštė? Aš noriu, kad mudvi bėgtume link jos ir pagautume, pasiektume…
Stojo trikdanti tyla. Po ilgos kaip begalybė pauzės mama tyliu balsu sušnabždėjo:
-Vaivorykštės nėra…
-Kaip tai nėra, to negali būti, tu meluoji… Pakibo sunki tyla, lūžis, sprogimas.
Mergytė ėmė dideliais gurkšniais ryti orą į save, jos lūpa virpėjo. Staiga viskas sprogo, išsivalė ir palengvėjo, nes sunkumo debesį nuplovė skaidri, nekalta vaikiška ašara, dar viena, ir dar.
Gyvenime taip būna, kad akimirka – visagalė. Jos metu vaikai užauga. O reikia tiek nedaug, tik akimirkos, kurios didybėje telpa visas pasaulis, visa tiesa, visa visata…
Po tiltu lynai tingiai tebeplaukiojo ir mėgavosi iškilminga tyla bei aksomine prabanga. Smėlio gurgždėjimas, keliamas pėdų, vis tolo, mažėjo, kol visai išnyko ore…
*nevart. sv.
J.K., 2020.02.19
Rekomenduojama skaitymo metu klausyti šio garso takelio: https://youtu.be/o8GrqUSdzi0
Mistinė novelė
ŽYDRA SUKNELĖ
Tądien buvo pats vidurvasaris. Aplink tvyrojo ramybė, didingas gamtos atsikvėpimas karštyje, regis, ilsėjosi visa visata ir pati begalybė.
Dangus buvo vaiskiai žydras – lyg euforijos bedugnė, kviečianti įkvėpti savo svajones ore ir žadanti jų skubią transformaciją realybėje.
Bet reikėjo skubėti…
Žydra suknelė buvo visiškai pasiruošusi šventei, nors juodi smailianosiai vis dar varžėsi su rusvais aukštakulniais, kurie savo blizgesiu dar labiau norėjo visiems pasirodyti.
Kelionė į kitą miestą…
Tyloje tyliai grojanti radija automobilyje Helene Rolles „Amour secret“…
Žydra suknelė nerimavo, kad nesusilamdytų, bet jos užburiantis tviskėjimas tai nuslėpė. Ji įplaukė į svečių minią plazdėdama išdidžiai ir gundančiai kvepėdama Carolina Herera „Good girl Supreme“ giliu šleifu.
Suknelė jau buvo nuplazdėjusi, bet kvepalų nematoma gija vedė ir provokavo sekti iš paskos.
Šventės energija ir paslaptis buvo viską lipniai apglėbusi, sėdo ant visų lyg dulkių storas sluoksnis senuose namuose – visur: ant portjerų ir kėdžių, ant svečių ir jų puošnių drabužių, ant plaukų, rankų, ant veido – visur, lyg apglėbiantis tylos, bet pilnas šnabždesio šydas.
Visi kažko laukė…
Laukė džiaugsmo, etapo pabaigos, daugybės jau tuojau ir užmirštų linkėjimų. Buvo visko daug, rodos šnabždesiai , susipinantys su muzika, tolstančiais linkėjimais, vardais ir padėkomis susipynė į vieną bendrą kamuolį. Kuris, atrodė, tuoj prispaus visus.
Gluminančiame baltai auksiniame rūke žydra suknelė virptelėjo, nes išgirdo, kad yra kviečiama į sceną kartu su kitais puošniais drabužiais, jau pasirengusiais po šventės skleisti sparnus į tolesnį savo gyvenimą. Kad neliktų viena jaudulyje, savo išdžiūvimu jai talkino raudonai dažytos itin taisyklingos formos lūpos. Ši akimirka suknelei pasirodė trumai ilga…, reikėjo jau plazdėti į scenos vidurį, nes ten jos jau laukė daugybė akių iš salės, kurios ją lietė savo skvarbumu…
Dangaus spalvos žydrynės jos spalva ją įkvėpė ir, nuplazdėjusi per sceną, daug kalbėjo apie gyvenimą, važiuojančius gyvenimo traukiniu kartu drabužius, kurių kelionė kartu trukdavo ilgiau, o kartais ir visai trumpai, nes kai kurie skubėdavo ir jau išlipdavo kitoje stotelėje ar po kelių sustojimų. Kur jie skubėjo, suknelė nežinojo, o kartais nebuvo ir svarbu. Tačiau buvo ir tokių, kurie su ja kartu važiavo ir visą gyvenimą, ir net neketino niekur išlipti. Tai buvo amžinosios kelionės ratas; nežinomas, nenuspėjamas, vienintelis…
Objektyvų šviesoje scenoje ji tviksteldavo žydryne dar ryškiau ir buvo apstulbusi, virpčiojanti nuo kiekvieno šeimininkės kūno judesio. Suknelė maudėsi daugybės žvilgsnių debesyje net pamiršusi savo nuostabiai žydrą spalvą.
Į ją žiūrėjo… Tyliai… Skvarbiai… Paslapčia, nežinomai…
Pagaliau viskas nutilo. Rodės, tai visko pabaiga. Tačiau tai buvo preliudija prieš didelį ir tolimą gyvenimo kelią, kuris suko didelį posūkį.
Plazdėdama tamsiais koridoriais ji išėjo į vakarėjančią vasaros dieną ir įkvėpė kvepiančio stebuklu oro.
Važiuodama namo netrukus ji pamatė keistos formos vaivorykštę dangaus kairėje, lyg saulės sesę dvynę, nes abi tylomis danguje kūrė paslaptingą piešinį be jokio dailininko teptuko. Dangaus žydra liejosi su suknelės žydryne ir čia pat virto vienove.
Vakarėjo sparčiai…
Suknelei atrodė tai – tik kelionė atgal namo, tačiau tai tebuvo tik kelionės pradžia gyvenimo traukiniu.
Išaušus kitos dienos rytui stojo tyla, ramybė, o vakare buvo aišku, kad keleivis kartu važiuos iki paskutinės stotelės…
Vaizdai vis keitėsi už gyvenimo traukinio lango, tačiau tai, ką sujungė pats gyvenimas, buvo amžina, neliečiama, apsupta žydru paslapties šydu, įskaitomu tik dviems.
J.K. 2023 vasario 25 d.
* vert. meilės paslaptis.
Žolinių proga. Mitologinė moderni pasaka
LAUMĖ IR RASOTA PIEVA
Rasoti žolynai ir šiurkščios švendrės tingiai skendėjo vėlyvos vasaros kaitroje. Raudonai vakarėjo… Tamsos šydas negirdimai leidosi ant visko aplink ir hipnotizavo miegui…
Žemė paklusniai tyloje niro į snaudulį.
Tamsoje žaliai sužybčiojo ir sušnarėjo. Šnaresys priminė vėją, žaidžiantį su sausomis smilgomis. Bet tai nebuvo vėjas. Šnaresys stiprėjo ir, rodės, sklido visai šalia, dabar priminė atlaso suknelės šnaresį ir bėgiojimą pievoje.
Jis tai matė ir girdėjo. Bet nepatikėjo. Ryte rado išbraidytą pievą ir takeliuose nubrauktą rasą. Žmonės kalbėjo, jog tai laumės naktį juokiasi ir dūksta rasotoje pievoje…
Rasoti žolynai ir kitą vakarą šnarėdami niro į miegą. Jis laukė. Pats nežinodamas, ko, bet laukė. Nubrido į pievą, pasislėpė per vasarą nešienautoje žolėje, ir… laukė.
Sutemose vėl sužybčiojo. Iš tamsos šydo išnirusi moteris juodais ilgais plaukais skvarbiai žaliomis akimis žvelgė tiesiai jam į akis – kažkur į sielos gelmę. Jiedu vienas prieš kitą stovėjo sustingę ir nebylūs.
Moteris netikėtai pradėjo bėgti pieva tolyn, jis – vijosi.
Jis ją pamilo nežemiškai, kažkaip keistai giliai, lyg iš pačios sielos. Pažinojo ją iš nenusakomo gėlių kvapo, kuris gaubė jos plaukus. Juose atsispindėjo visos pievos gėlių kvapų gama.
Ji skyrėsi nuo kitų moterų. Ypač vakarais: tapdavo nekalbia, ilgesinga, lyg atskirta nuo gimtųjų namų ir sesių. Daug žinojo apie žolynų galią, juos rinko ir išmanė magiškas savybes. Sutemus kasnakt ji tyliai atsikeldavo, paglostydavo jį ir palikdavo miegoti vieną.
Ryte pieva būdavo išguldyta. Žmonės vėl kalbėjo, jog laumės naktį dūko ir vartėsi rasotoje žolėje. O ji ramiai miegodavo šalia jo, tik jos ilguose juoduose plaukuose žėruodavo rasos lašeliai… Jis apkabinęs uosdavo jos plaukų kvapą iki svaigulio ir kartodavo, kad myli amžinai.
Ilgainiui tai jam tapo kasdienybe, pradėjo nebevertinti laiko kartu su ja, ir žavėtis kitomis, viena į kitą panašiomis tiesiog moterimis, vieną iš jų net išsirinko ir manė atradęs laimę – primityvią.
Laumė tai žinojo nuo pirmų akimirkų…
Kartą naktį jis mieguistas per atvirą langą girdėjo garsų kvatojimą, tylų dainavimą, pievoje bėgiojančių mažų pėdučių šnaresius, rasotos žolės gurgždėjimą ir nežemiškai skaudų dejavimą.
Ryte pabudo vienas. Dangus buvo kruvinai raudonas. Jo moters, kuri tapo jam nesvarbia, šalia nebuvo. Nebuvo ir kitą, ir trečią naktį. Nebuvo daugiau niekada. Nusileido naktis. Ne ant žemės. Jo sieloje.
Jis be perstojo jos naktimis ieškojo pievose, o dienomis gatvėse nuolat matydavo jos ilgus juodus plaukus, mažas dailias pėdutes ir žalias akis. Bėgdavo link jų, bet tai buvo tik kitos…
Tą dieną jis prakeikė visą pasaulį, nes nebegalėjo gyventi be jos ir suprato skaudžią tiesą. Bet jo laumės jau nebebuvo. Amžinai. Sunaikino pats tai, ką mylėjo.
***
„Pievomis ir upių lankomis sklinda melodija…, lyg varpeliai tilindžiuotų ryto rūke: tai laumės, žolynus rinkdamos, dainas dainuoja. Apdovanotos magiškomis galiomis, šios gamtos būtybės visada žinodavo, kuris augalas stebuklingų savybių kupinas. Lapelius, žiedus ir uogas skindamos, užkeikimus šnabždėdavo – kad poveikis stipresnis būtų. Patikusiems žmonėms savo meilę dalydavo, burtais padėdavo, sveikatą ir jaunystę dovanodavo.“
J.K., 2023.08.13, Klaipėda
Rekomenduoju skaitymo metu klausyti šio garso takelio: https://youtu.be/YkADj0TPrJA
Literatūrinė mistinė pasaka suaugusiems
RAGANA IR KATĖ
Ji jį glostė ir šoko po pilnatimi, vartėsi rasotoje žolėje.
Ji spindėjo žaliomis akimis, garsiai juokėsi. Mylėjo jį kaip savo laisvę ir kates, o delnuose spaudė ryškią vasarą ir suolelį prie upės.
Jie, abu ištirpę laike, sėdėjo ant suolelio ir šnekučiavosi apie šį bei tą nesvarbaus. Jis jai staiga, pažiūrėjęs į žalias akis, paėmė ranką į savąją ir pasakė: „Tu atrodai kaip ragana…“, ji linksmai atsakė: „Gal, šiek tiek…“
Ir basomis bėgdama per saulėtą taką, besiplaikstydama juodais ilgais plaukais, sušuko:
„Man tavęs taip reikia!“
Jis jai sušuko: „Prisipažink, tu esi katė!“, ji sutiko: „Gal, šiek tiek.“ Saulėlydis buvo oranžinis ir nudažė viską aplinkui. Temo.
Ji rinko puokštes iš pasakų ir sapnų, o jis, žiūrėdamas į ją tarp lauko gėlių, ištarė: „Ne, neabejoju, tu tikrai esi ragana!“
Ji, žiūrėdama jam tiesiai į akis, atsiduso ir paslaptingai ištarė: „Žinai, gyvenimo skrydyje būna, kad ragana pamiršta kelią namo ir miršta Mėnulio take, tada vietoj raganos gimsta katė…“
Ir ji vėl glostė jį, o jis gėrė tą nežemišką jos energiją lašas po lašo į savo širdį. Jį užliejo jėga, o erdvę užpildė mintys, kurias jis skaitė be raidžių. Ir jis pagalvojo: „Tu esi daug, tu esi man viskas.“, ir sušnabždėjo: „Man tavęs per daug, yra paprastesnių…, išnyk, išeik, man neužtenka oro.“
Ji nustūmė antklodę ir įžengė į Mėnulio šviesą, jos figūros šešėlis tolo ir ištirpo erdvėje. Visą naktį lijo lietus, verkdamas ir vaitodamas.
Ragana mirė.
Jis pabudo ryte ir siekė jos, norėjo apkabinti, pajausti laukinę dvasią, nepakartojamą energiją.
Tuštuma jos guolyje buvo slegiančiai tyli. Jis virpėjo, negalėjo patikėti, kokia ji buvo tapusi jam svarbi… Visą dieną nerado sau vietos, ir kitą dieną, ir savaitę, ir dešimt dienų – tai užtruko amžinybę.
Jis kiekvieną dieną šnabždėdamas meldėsi: „Sugrįžk! Man nereikia oro, man nereikia saulės! Mano gyvenimas yra tik tavyje! Man nereikia paprastesnių! Tu esi mano akių šviesa ir gyvenimas..!“
*
O naktį nuo Mėnulio šviesos tako ant jo namo stogo užšoko juoda katė žaliomis akimis. Taip žūsta raganos ir gimsta katės…
J.K., 2023 vasario 28 d.
Filosofinė novelė
10 DIENŲ
Iš lėto laike smilkstantis smilkalas, kvepiantis ambra, buvo vienišas ir skendėjo tyloje…
Gerdama užplikytą gauromečio arbatą, ji žvelgė pro lango beribę erdvę nematančiu žvilgsniu. Žinojo visomis savo kūno ląstelėmis, kad šiuo metu į tą pačią erdvę žvelgia ne viena.
Spengiančią tylą perskrodė iš nužydėjusios tulpių puokštės krentantis, didelį triukšmą sukėlęs, raudonas lyg kraujas žiedlapis; staiga nutraukdamas sunkią tylą.
Ji užsimerkė. Suspausti akių vokai išspaudė ašarą, kuri sublizgėjo juodose, ilgose blakstienose. Manė, kad išverkė jas visas, bet viena buvo likusi.
Rankose ji vis dar laikė puodelį su nežinia, kada atšalusia arbata.
Laikas truko amžinybę, rodos, buvo sukaustęs visą kūną ir panardinęs į nežinomybę, kabančią erdvės tuštumoje.
Telefonas gąsdinančiai tylėjo…
Erdvė nuo beprotiškos tuštumos ir tylos kaukė, staugė ir skaudėjo. Tai iš pačių gelmių rėkė siela…
Sielai nenusakomai skaudėjo.
Skaudėjo dvigubai – dviems tuo pačiu metu. Kiekvienas įkvėpimas, kiekvienas širdies dūžis buvo nenusakomai lėtas ir skausmingas, skausmas dvigubėjo, nes jį jautė abu tuo pačiu dimensiniu laiku.
Girdėjosi vėjo kaukimas lauke. Tai kaukė ne vėjas. Tai buvo dviejų sielų šauksmas unisonu dėl deginančios jausmų, kurie buvo kruopščiai paslėpti nuo viso pasaulio akių, ryjančių negailestingai viską, kas neatitinka siaurų žemiškų standartų, sukurtų ne talentingo visatos kūrėjo, o paprastų mirtingųjų, prisiskyrusių save tobuliems dievams.
Ant jos nuogų, dailių pečių prabangiai gulintys juodi, ilgi, laumiški plaukai žvilgėjo nežemiška energetika. Viena jų sruoga nuslydo ir tyloje siūbavosi ties krūtine. Tačiau buvo viskas, absoliučiai viskas praradę prasmę…
Aplinka ištirpusi ir išsilydžiusi lyg Salvadoro Dali paveikslų laikrodžiai. Laikas sustojęs, neegzistuojantis, begalinis, kaip ir kančia, kuri persekiojo, siurbė į save ir slėgė du, ir dėl to rodėsi, kad ne tik susidvigubino, bet tęsėsi kelis gyvenimus.
Sielos verkė…
Slegiančioje tyloje jis žiūrėjo nematančiomis akimis į erdvę. Atšalęs maistas ant stalo buvo užmiršęs, kiek laiko jis čia. Telefonas kraupiai tylėjo…
Vakuuminėje tyloje krentanti ašara užkliuvo stalo ir išsitaškydama sukėlė didelį garsą, nutraukusį amžinąją tylą.
Jis krūptelėjo ir užsimerkė…
Mintyse lietė ir uodė jos ilgus, laumiškus plaukus, glostė taisyklingą, gražų veidą, pečius, kaklą, ir žiūrėjo tiesiai į žalias akis, kuriose susiliejo du pasauliai – jos ir jo. To su niekuo neįmanoma sumaišyti, tai jos kvapas, jo moters, jo laumės.
Mintys liejosi sunkiais kaip gyvsidabrio burbuliukais ir lipo į didesnius telkinius. Paėmęs ją už rankos vedėsi kartu per gražiausias patirtis kartu, šnabždėdamas kaip maldą šimtą keturiasdešimt TIK JAI skirtų gražiausių žodžių. Ji buvo tik jo.
Jis jos ilgėjosi kaip išdžiūvusi žemė nuo kaitros, godžiai susiurbianti į save net menkiausią lašelį.
Gal pasirodė, bet prislėgtoje tyloje išgirdo žingsnius ir sušnabždėtus žodžius: „Ateik pas mane…“
Jis dar kartą krūptelėjo, nes atrodė, kad ji atėjo ir dabar stovi jam už nugaros.
Atsisukęs suprato, kad ta tylos ir ilgesio abipusė amžinybė truko dešimt skausmingų žemiškų dienų.
O šnabždesys buvo tikras…
*
Sielas skyrė amžinos amžių dimensijos, bet jos susikibusios rankomis, buvo kartu nepertraukiamai, nesutrukdomai ir amžinai savo begalinėje kelionėje.
J.K. 2023 kovo 3 d.
Filosofinė esė
MAŽA MERGAITĖ
Tik veidrodis žinojo tiesą, kuri slypėjo kažkur anapus gražaus, paslėpta už daugybės socialinių vaidmenų ir kaukių, kažkur vidinėje gelmėje, panašioje į Tartaro erdvę, valdomą amžinojo Hado, kurią juosė bedugnė visatos tyla ir Stikso upė, negailestingai ištrinanti visus sielos prisiminimų likučius…
Veidrodis buvo ta amžinoji jungtis – gija tarp šiapus ir anapus, tarp sielos ir jos patirčių. Jis buvo atskira esybė pasaulyje, net nepavaldus laiko valdovui tyliajam Chronui, ir savo nuožiūra paleidžiantis akimirkas, kurių metu iškyla maži, turintys tendenciją nevaldomai plėstis, prisiminimų burbuliukai. Tai įvykdavo tyloje. Taip, toje pačioje, kurioje dažnai net stipriausieji bijo likti vieni, nes žino, kad ir vėl teks pažvelgti į savo sielos veidrodį – į save…
Maža mergaitė balzganoje nuo vasaros vėlyvos šilumos tą popietę stovėjo prieš veidrodį… Laiko nebuvo, tik tyla, kurioje pažiro iš veidrodžio sielos burbuliukai. Jie buvo blyškių vaivorykštinių spalvų, plėtėsi, liejosi vieni su kitais ir tarsi šokdami sukosi ratu.
Mergaitė mėgo šiuos momentus be laiko ir tik dieviškai Olimpo dievų aplinkai būdingą tylą. Tada, kai likdavo tik ji ir veidrodis. Ji svajodavo… Apie savo ateitį, kurioje ji gyvens užaugusi, apie save kitokią, nei leistų esamos aplinkos galimybės. Ji, nejausdama, išleisdavo sielą per savo širdies mažytį langelį ir kaip mylimą naminį gyvūnėlį leisdavo į laisvę paskraidyti. Siela mėgo skraidyti per minčių labirintus ji švilpdavo kaip vėjas. Tada mintys kaip pilku šydu iš voratinklių apsupdavo mažąją mergaitę ir pasklisdavo vaizdai apie gražią jos ateitį, karjerą ir ypatingus darbus. Siela žinojo, kad mergaitė turi skirtą vedlės – mokytojos misiją, ji turės vesti jaunąsias sielas į visatos slėpinių ir žinių dimensijas. Sielai buvo miela rodyti mergaitei skubančią rytais jauną moterį, besivelkančią elegantišką kostiumėlį, ant kurio kas kartą pasklisdavo jos nuostabūs ilgi juodi plaukai, o nuo jų padvelkdavo prabangių kvepalų šleifas. Ji skubėdavo, nes kasdien buvo laukiama tų, kuriems kaip gyvybės šaltinio reikėjo jos žinių, kad galėtų tęsti savas keliones.
Laiko nebuvimo ir tylos sintezėje žaidė minčių burbuliukų spalvos su mergaitės šypsena.
Staiga viskas nutrūko, išsisklaidė. Erdvėje vėl buvo tik paprasčiausias veidrodis, mergaitė ir jos nyki aplinka, kurioje buvo laikas ir bėgo kasdienybė. Vėl veidrodžio atspindys jai rodėsi tikras tik tas, kuriame ji matė realybę – paprasčiausią mažą mergaitę – save. Ir vėl atrodė, jog tikroji tiesa yra tik viena, tą, kuri matoma akimis.
Tačiau … abi tiesos veidrodyje buvo tikros, o jam patiko žaisti su mergaitės krištoline siela, pagauti jos svajones ir rodyti būsimas gyvenimo keliones.
Praėjo daug metų. Apdulkėjęs veidrodis vis dar stovėjo tame pačiame kambaryje, o užaugusi mergaitė su juo susitikti grįždavo retai, tik vasarą…
Kažkurią vėlyvos vasaros popietę veidrodis vėl sulaukė savo draugės. Buvo pasiilgęs ir su džiaugsmu priėmė ją į savo tylos pasaulį. Įsivyravo tyla, ta, kurios bijojo net stipriausieji ir nebijojo gležna mergaitė. Dvi mergaitės stovėjo viena prieš kitą ir žvelgė tiesiai į savo sielos prisiminimus.
Tik šįkart vaizdas buvo atvirkščias – veidrodyje į mažą mergaitę skurdžioje aplinkoje žvelgė jauna, ilgais juodais plaukais elegantiška moteris gražiame mieste… Ji žiūrėjo tiesiai į savo sielą, kuri priminė, kiek daug mergaitei reikėjo įveikti iki savo svajonės. Kaip kartais buvo taip sunku ir beviltiška, kad siela norėdavo išsiveržti ir staugti, kartais tuo keliu buvo taip sunku eiti jaučiant beprotišką egzistencinę vienatvę, jog atrodė nepavyks dar kartą atsikelti po gyvenimo pilto nokdauno šachmatų partijoje su juo. Tačiau tik taip atrodė, kad sunkumai žlugdo, jie brandino, nors to kaina buvo didžiausia – nuolatinis nenusakomas skausmas, sielos lupimosi iš kiauto transformacija – tiek kainavo išsiveržimas iš beprasmybės vaikystės aplinkoje.
Siela užaugo kančioje, užaugo ir mergaitė…
O iš veidrodžio tiesiai jaunai moteriai į akis žvelgė maža mergaitė ilgais juodais plaukais, kuri amžinai apsigyveno joje ir iškildavo tik Hado tylos ir Chrono amžinoje laiko akimirkose prieš sielos veidrodį…
***
Sielos veidrodis egzistuoja. Jei esi baltoji siela, nebijosi pažvelgti į jame atsispindinčią tavo vidinę gelmę ir akis – sielos veidrodį; nors sielos burbuliukai ir primins ne vien tik lengvus tavo gyvenimo momentus. Siela auga tyloje. Nebijok. Pažvelk į save. Kiekvienas iš mūsų turime savo mažą mergaitę arba berniuką sieloje.
J.K., 2024 birželio 7d.
Rekomenduoju skaitymo metu klausyti šio garso takelio:https://youtu.be/abGe6uM9Ias?si=6MQyh2py5mWIX0Mq