2025 metais Justina Rakauskaitė-Butkevičienė tapo Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos laureatė.
Geltona – Mėlyna
Aš skaičiuoju jūsų akis
Mano žemės ežero veidus
Jūsų širdis
Jūsų mintis
Jūsų brolius
Ir brolių kardus
Aš skaičiuoju jūsų vaikus
Jūsų moteris
Ašaras
Vyrus
Aš skaičiuoju
ir verkia dangus
Ir lietus
žemės veidu byra
Aš skaičiuoju jūsų karius
Jūsų tankus
Ir naikintuvus
Ir tikiu,
Greitai to nebebus
Kad vėl būsim ramūs
Vėl
Būsim
Aš skaičiuoju jūsų akis
Jūsų moteris
Jūsų Vyrus
Debesų pilnomis širdimis
Atsispyrusius
Nusiyrusius
Aš skaičiuoju jūsų dienas
Vis po vieną
Kryželį užbraukus
Ir tikiu
Visa tai dėl manęs
Už mane
Ir už mus
Kurie laukia
Kurie laukia,
Kad viskas praeis
O jūs tęsiate
Žygį kas dieną
Ir užstojat krūtinėm
Kardais
Mūsų širdis
Akis
Ir dieną
Aš dėkoju jums
Karžygiai
Iškentėję
Ko niekas nematė
Ir žinau
Tie
Kur krenta
Tenai
Kyla saulėm
Ir dega
Kometom
In Memoriam
Taip ėjai
Klūpojai
Bėgai
Regis
Niekas
Nepamatė
Tik dangus
Užklojo sniegu
Tavo galvą šimtametę
Tik giesmė
Per lūpas
Virpa
Karoliukais
Rankos vaikšto
Kol krūtinėje prisirpo
Lyg medus
Akelėj vaško
Patepimai
Pašventimai
Peržegnojimai
Iš ryto
Ir išsiveržė
Gimtinėn
Atsigerti nematyto
Negirdėto
Nepajausto
Vidury širdies įspausto
Pažinimo
Medžio žiedo
Sklidino
Vandens tyriausio
Rodos
Nieko
Neįvyko
Karoliukais
Rankos bėga
Virina
Giesmė
Iš tyko
Šimtametį
Baltą sniegą…
Bičių giesmės
Kūnan smelkiasi
Sunkias
Ašaromis
Auksas
Nešk
Į
Korį
Po
Grynuolį
Dievo bite
Kolei sausa
Kol diena
Ant lūpų
Miega
Lietumi
Naktis vaisinga
Lekia bitėmis
Ir tupia
Meilė
Širdimi
Dėkinga
Pilną korį
Sielos syvų
Sklidinas akis
Palaimos
Neša bitės
Atsispyrę
Pas tave
Nuo
Dievo
Saujos
Stigma
Mano laikas
Klampus
It pažliugusios pievos
Tarsi širšių
Medus
Įsikimbantis sielos
Antspaudais širdyje
Kerdžiaus įdagu veide
Pažymėjęs mane
Į pasaulį paleido
Veski bandą
Kuždėk
Tyliai mantras į naktį
Aš pašvaistės sparnais
Tau paženklinu kaktą
Vizija
Ateinu iš šviesos
Virš laukų išsiskleidus
Karoliukais rasos
Išbučiuodama veidus
Šerkšno pirštais laibais
Apkabindama sodą
Giminingais vardais
Man lietus pasiduoda
Virš delnų atvertų
Kapsi žodžiais į širdį
Kur paliesi
Gilu
Dar giliau nesigirdi
Ir tik žvilgsnio liepsna
Prisilietusi gieda
Balto sodo dvasia
Per kvėpavimą rieda
Kamuoliukais garų
Šypsnio vingiais per skruostus
Prie rausvų obuolių
Viršum budinčio bluosto
DNR
Ar girdi,
Savo pulse
Mane
Užsimerkęs
Dainuojančių kovą
Ar jauti
Ugnimi širdyje
Nenutylančių
Žodžių tvirtovę
Vėjų rankos
Ant veido
Tyla
Ir oda
Pasiryžus užmiršti
Giminės padavimuos gyva
Atmintis
Apdainuojanti mirtį
Atsimerk,
Išsiskleisk tyrumu
Nuvalyk prakeikimą
It plėnis
Ir keliauki
Savuoju keliu
Plazdant sieloje
Laisvės vėliavai
Nimbas
Visatos akys
Stebinčios tave
Kiekvieną mostą
Žvilgsnį
Žingsnį
Žodį
Jauti
lyg pumpuras
Įsitempia
mintis
ir akyse
Susitvenkia
kad rodos
Giesmė
Ar aimana
Praplyš
Žiedai balti
Tas žvilgsnis
Susilies su tavimi
Švelnumas
Perlamutrinės šviesos
Lyg bučinys
Ant degančios kaktos
Visatos akys
Aiškiagirdystė
Aš girdžiu tavo sielą
Atpažįstu jos dainą
Delnuose supas vėjai
Saulės audros praeina
Tu dainuoji su broliais
Balsas aukštas ir tyras
Atsistoji virš gojų
Mano saulė pakyla
Aš girdžiu tavo sielą
Maldos vakaro tysta
Aslomis žodžiais byra
Kol tikrovė išskysta
Kol suplyšta it pumpuras
Kriauklės uždaros saujos
Kol paduoti man dukrą tu
Kai save atnašauji
Aš Girdžiu tavo sielą
Solsticija
Dievo gijos
ant tavo akių
Sukarščiavusios
Samanos
Ir lietaus pažadai
Baltom
vėliavom
Mano dangus
Pasitinka
antrąją
vasaros pusę
Apreiškimas
Pamačiau
Kaip atsiveria durys
Ir pakyla
Gyvi ir mirę
Kristaus šone
Nuo ieties dūris
Žydi kekėm
Baltų alyvų
Išgirdau
Kaip nubėga per lūpas
Užkeikimai seni
Ir mantros
Krišnos veidas
Dangaus užkluptas
Tavo saulei
Nenusileidus
Pajutau
Tarsi kraujas
Sunkias
Stryku
stygom
Lyg siela bėga
Atsiklaupus
Bet nesuklupus
Prieš gyvenimą
Nepradėtą
Evoliucija
Užpildo
Žodžiai
Nekalbėti
Daigais
Prasikala
Skeletą
Ir kyla
Jausmas
Į padangę
Ir lūpas
Šypsena
Uždengia
Dar neištartas
Spurda
Garsas
Saulėtekių
Auksnės
Varsos
Į pačią
Širdį
Pasižiūri
Prieš kryžių
Nukelia
Kepurę
Ir lig širdies
Pažvelgęs
Tyli
Auksiniais
Lapais
Sielon byra
Pramerk
Akis
Atverki
Lūpas
Garais
Atsiremia
Ir supas
Saldus
Lyg bučinio
Laukimas
Ateinančių
Atsiminimas
Kuždesiai
Kiekvienas žodis turi galią
Raidė magnetina planetą
Atsimerkia žvaigždė miegalė
Lyg lūpų kuždesį girdėtų
Sūpuoja pūgos
Ploną šilką
Šerkšnu langų stikle išaustą
Ringuoja mitą balto vilko
Mergelių ašarų ir aukso
Kiekvienas žodis
Sielą liečia
Net jei žiūri į bičių spiečių
Ir be minties kalbi joms tyliai
Nuramdai dūzgesį alyvoj
Ir jei klausysies atidžiausiai
Regėsi, kaip tyloj prayra
Praėję amžiai, žodžių auksas
Srovena saujomis į lyrą
Ir gydo gėlą, lopo dangų
Apglėbia tarsi rankos draugo
Ir supa…
Žodžiai turi jėgą…
Net užsimerkę
Neužmiega
Rudens mantros
Gieda lapai ant kelio
Drėgnos pėdos į namą
Vėjo šuorai kedena
Dūmo keteras
Mena
Gilų glėbį it rūką
Paukščio nykstantį skrydį
Tyluma nusvarina
Galvą
Tarsi palydi
Sunkias lietūs
Per skruostus
Vėsios rankos
Ir dvasios
Auksu žėrinčiam soste
Dievas pamirštas rąžos
Nuogas
Lapų žingsniai
Atodūsiai plytų
Tylios gėlės ant durų,
Langinių
Vėsūs žodžiai
Gatve nusirito
Obuoliais
Į sodrėjančią pynę
Iš vijoklių,
Dienų ir
Kaimynų
Iš kuždėjimo vėtrų
Po stogu…
Mano Vilniau,
Suspaudžia krūtinę
Neištartas
Neišrengtas
Nuogas
Žvilgsnis laiptų
Į kelią
Į laiką
Į atstumą nuo sielos
Lig sielos
Mano Vilniau,
Ruduo stebuklingas
Tarsi upėmis
Raidėmis liejasi
Nebelauk
Nebelauk
Padavimai nuskęsta
Begalinėj
Skubėjimo upėj
Ir lyg akys
Išlėto užgęsta
Dūmo šleifas
Metalo skylutėj
Dar taupai
Apkabinimų
Gėlą
Dar žvalgais
Lyg vagis
Pro petį
Laša žvilgsnis
Dangaus
Ir vėjas
Tekartoja
Sudie
Į naktį
Nebelauk
Atminimai nuplaukia
Praeitin
Tarsi dūmai
Į tylą
Ir ne pirštai
Tau glosto
Plaukus
Tiktai mirštantys lapai
Byra