Marytė Gudėnienė – 2025 metų Molėtų rajono savivaldybės Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.
Nostalgija
Oi nežvelgs jau
Dvi akys į kelią…
Ir užuolaida nesujudės.
Drebins vėjas langinę,
Staugs šunys.
Širdį klaikiai skaudės…
Stiklo taurę laikys
Trapūs pirštai.
Nuslinks gomuriu
Vyno lašai.
Barsis tuopos, verks
Žvakės kaštonų…
O Tavęs visada bus mažai.
Ir pabirs pelenai
Ant takelio,
Vėjas neš po kruopelę tolyn.
Išeinu į gyvenimo kelią
Ir brendu vis gilyn…
Krauju dega sodai pražydę,
Medus varva pirštais kreivais.
Priglundu prie vaikystės
Suolelio.
Visai kaip kadais.
Grįžtam namo
Ak, tas dzūkiškas
Vyšnios skonis!
Šieno kaugės,
Sukrautos lankoj,
Salsvas skonis sulos,
Pabaly varlių šokis
Ir šnekta,
Išliūliuota dainoj.
Savas kvapas
Kiekvieno čiobrelio,
Viržių kilimu
Grįžtam namo.
Ir nerandam sau vietos
Po saule…
Pasiilgstam kažko.
Ak, tos dzūkiškos,
Artimos godos,
Iš vaikystės ataidi bangom.
Basos kojos,
Lūpos sučiauptos,
Vyšniom kvepiantis vakaras,
Pieno ąsotis,
Girgžda smėlis po kojom,
Kai mes grįžtam
Namo…
Sielos rauda
Drėgni pavasario delnai
Šildo miegančią žemę.
Ir kalasi gležni daigeliai,
O ašarom teka sula.
Einu į vėjais dvelkiantį kelią,
Nes negaliu kentėt viena.
Dar rauda siela,
Neįstengdama dainuoti,
Žilvičiai pakelėm
Mojuoja dulkini.
O prieš akis –
Gėlėta, murzina suknelė –
Lelijos žiedas vandeny.
Nupinsiu Tau vainiką
Iš baltų laukų ramunių.
Pavaišinsiu liepų arbata.
Paliesiu raukšlėm išvagotą veidą…
Prie stalo liks
Tuščia vieta…
Gyvenimas vienas duotas
Gyvenimas duotas tik vienas…
Kad pamatyčiau
Purpuru pražydusią saulę,
Paragaučiau kadagio uogų,
Pajusčiau sūrų bučinio skonį.
Išmatuočiau javų laukus,
Sumaišyčiau vaivorykštės spalvas
Ir vėl nubusčiau
Šiltuose vaikystės pataluose…
Paliesčiau šiluma dvelkiančią palangę.
Kiekvieną žemės lopinėlį
Į širdį įsileisčiau
Ir apkabinčiau tuos,
Kurių labiausiai reikia!
Gyvenimas duotas tik vienas…
Mylėkim! Tikėkim!
Atleiskim!..
Padėka
Dienų tėkmėj,
Margoj gėlių paklodėj,
Velykų ryto šurmuly
Dėkoju tau, Gyvenime,
Už tai, kad dar esi…
Kvėpuoju tavo artumu,
Liečiu liepsnelę žvakės,
Varva vaškas…
Aš vaidinu Gyvenimo
Spektaklį
Apie pavargusį,
Liūdną varnėną,
Žalvarnio klyksmą,
Stiklinę neišgerto pieno,
Mamos nusvirusius pečius,
Skarelės kampą.
Gyvenime, prašau,
Sulėtink tempą…
Dar noriu būt vaiku,
Sugaut lietaus lašus,
Paglostyt akmenį
Ir vėl sugrįžt
Namo…
Ar dar prisimeni mane?
Pušų viršūnėm nušlamėjo
Tavo juokas.
Užgrojo smuikas,
Pasislėpęs kamine.
Pravirko parugėj
Vosilkos žiedas.
Ar dar prisimeni mane?
Seniai jau užmiršti
Žaislai sumigo,
Užgeso sielos židinys.
Krauju prinoko
Tamsios slyvos.
Ar dar mane kas aplankys?
Ar dar pripils
Giros ąsotį,
Paglostys skruostą
Virpančia ranka?
Seniai seniai nutolo
Tavo siluetas,
Ataušo mėtų arbata.
Ir obuoliai sode
Jau nesimėto…
Aš vėl einu viena…
Tu išėjai
Mes pasiklydom
Laumių pievoj
Ir gėrėm sodrų vyną
Iš banguojančios tylos.
Garais kvėpavo žemė,
Stingo kojų pirštai.
Atrodė, laikas tuoj sustos…
Tu glostei mano ranką,
Aš kvailai kvatojau,
Aidu vilnijo ošianti giria.
Tik staugė siela mėnesienoj…
Užgeso laužas vakare.
Ryte priskyniau
Tau ramunių.
Pažėriau saują
Kranto akmenėlių…
Tu išėjai…
Ir lijo vėl lietus…
Man taip beprotiškai skaudėjo…
Viena
Veidu į samanas krentu.
Alsuoju tavimi ir laukiu.
Gal sužibėsi mėnesienoje žvaigžde?
Ar pasislėpsi dobilų palaukėj?
Voratinkliai apraizgė basas kojas,
Pravirko meldai ežere.
Vaitojo smuikas, naktimi dabintas,
O tu laikei glėby mane.
Seniai jau ievos nužydėjo,
Nusviro kekės jazminų.
Mažoj skrynelėj rauda vėjas.
Aš vėl viena einu..
Vaikystės vasara
Mažais žingsneliais
Vasar tipena.
Pažyra žemuogių karoliai
Man į delnus…
Taip kvepia pasaka.
Ir slenka niūrios dienos,
Sugerdamos šviesias mintis
Ir ilgesį…
Ilgiuosi vakarų,
Joninių laužo,
Kertelėj raudančios vaikystės,
Pliušinio žaislo,
Nuplėšta ausim…
Vejuosi vasarą. Juntu stebuklą –
Kriaušės skonį
Ir gintarinį medų,
Limpantį burnoj.
Leisk pasidžiaugti
Žiogo svirpimu,
Gegutės aimana,Gėlių malda
Ir varnalėšos žiedu,
Pajust ošimą verkiančių miškų…
Vaikyste mano,
Aš dar čia esu…
Du laivai
Šiąnakt netikėtai
Mirė mūsų meilė…
Ašarų karoliai
Pabiro ant tako.
Trankėsi žaibai.
Ir lubinai kvepėjo.
Vakaro tylos
Abiems jau nepakako…
Aimanavo beržas,
Kasas išsipynęs,
Pasiklydęs šuo nerado kelio.
Debesų miražai
Nuskandino meilę…
Taip ir išsiskyrėm
Nieko nepasakę…
Du laivai beribiam okeane,
Svetimi…
Neradę vienas kito…
Jau seniai mūs
Liepos nužydėjo.
Ramunėlė pakelėj nuvyto…
Noriu tikėti
Mėnesienoj išsimaudysiu nuoga,
Meilės pragare sudegsiu,
Karštą ašarą palikusi delne
Aš tavęs neteksiu.
Nulinguoja pievom mano mintys,
Skęsta meilė –
Netikra, neišmylėta,
Gęsta žaros, byra smiltys…
Aš radau šioj žemėj vietą!
Džiaugiuosi akmeniu po kojom,
Susiraizgiusiom medžio šaknim,
Kelio dulkėmis,
Laisve rytojaus…
Ir vis noriu tikėti
Tavim…
Tušti namai
Namai jau ištuštėjo.
Tik vėjas paklebena
Girgždančias duris.
Nustojo žiogas groti
Pievoje pavargęs.
Rasotu takeliu grįžtu namo,
Kur niekas jau nelaukia…
Tik sujuda
Margos užuolaidos kraštelis,
Išvargusios dvi akys
Kalbina mane,
Puodelyje jau vėsta
Arbata…
Ištirpo cukrus,
O kalendoriuje –
Mirties data…
Kaltė užčiaupė lūpas,
Mintys pasiklydo.
Taip ir gyvensiu,
Kol sulauksiu ryto…
Kvepia rudeniu
Jau kvepia rudeniu.
Įkaitus žemė
Kelia balkšvą rūką,
Pievelėj išdykauja obuoliai…
Suvirpa rankoje
Stiklinė pieno,
Garuoja toly pabaliai…
Voratinkliai apraizgė
Basas kojas,
Žolėj paliko brydę
Šienpjovys.
Išeina vasara…
Išbarsčius uogas
Šilo pakraščiais,
Mojuoja smilgos,
Skaudžiai klykia gervės…
O aš einu
Jaunystės neišvaikščiotais takais.
Naktis
Išsimaudžius šviesioj mėnesienoj
Į duris pasibeldė naktis.
Aš mačiau jos paklaikusį šokį,
Išsigandusias, liūdnas akis…
Tolumoj jau nuraudo šermukšniai,
Plaikstės vėjy languota skara…
Tu beldeisi į mano klėtelę
Ir žadėjai būti šalia.
Nulingavo ražienom vaikystė,
Ir avietėm pakvipo namai.
Meduje skęsta mano svajonės
Ir giliai pasislėpę jausmai…
Reikia žmogaus
Byra mano gyvenimo dienos
Smulkiais karoliukais…
Tyliai verkia
Kampe pasislėpus
Dulkėta knyga.
Byra žiedlapiai,
Aižėja pirštai,
O už lango saulėta diena.
Kraujo lašą sugėrė
Rūke pasislėpę šilojai,
Tyliai staugia
Paklydęs šuva.
Brėkšta vėl
Lietum verkiantis rytas…
Aš nenoriu būti viena…
Nusiveski į jūrą žiedų,
Pakylėk į platybę dangaus,
Aš esu tiktai mažas žmogus,
Kuriam reikia
Žmogaus…
Angele baltas
Angele baltas,
Nusileidęs ant mano delno,
Neištirpk. Neišnyk tyloje.
Sužibėk žvaigždele,
Kad galėčiau
Sušilti sužvarbus.
Iš Anapus nuženk
Ir apgaubk balto
Rūko skraiste.
Ir lydėk
Šioj bekraštėje
Žemės kelionėj…
Dek žvakelės liepsnoj nemari…
Saugau patį švenčiausią paveikslą –
Atminimą širdy.
Tėčiui
Nutilo giesmės partizanų…
Taip sieloj tuščia ir nyku!
Sukliko juodvarnis prie lango.
Nebeturiu gimtų namų…
Nešviečia pirkioj žiburėlis,
Neglosto tėviška ranka,
Nutilo maldos vakarinės…
Tokia dalia…
Namai šalti. Ir niekas nebelaukia,
Tik sukrebžda kampe pelė.
O, Dieve, būki gailestingas,
Padėk gedėt…
O atminty – Dzūkijos žemė…
Ir vyšnios skonis burnoje.
Žinok, mes visada Tave turėsim
Savo širdyje…
Reikia žmogaus
Tą naktį neatvėriau aš tau durų,
Neįsileidau meilės į namus.
Tik švilpė senas virdulys,
Kava kvepėjo.
Raudonu ilgesiu pasipuošė dangus.
Neatnešei pintinėje aviečių,
Nepakvietei išgerti
Vyno vakare…
Prabėgo metai vieniši,
Neliko meilės…
Likau saldžiam,
Svaiginančiam sapne.
Nesuteikei vilties
Pažinti tikrą meilę,
Nepakvietei įkvėpt
Platybių mėlyno dangaus…
Sugrįžk iš mylimo
Vaikystės atviruko:
Taip kartais reikia
Mylimo ir mylinčio
Žmogaus…