Juozas Gaižauskas
Nojaus Arkos dienoraštis
„Nojaus Arkos dienoraštis“ – iš pirmo žvilgsnio paprasta, jaunyste trykštanti ir nuotykių kupina istorija. Baltijos jūros paplūdimyje netikėtai užsimezgusi draugystė tarp vyro ir jaunuolių trijulės, vadovaujamos Nojaus, įtraukia į siautulingą jaunų žmonių pasaulį, jie tampa neišskiriami, o metų skirtumas netenka prasmės. Staiga Nojus dingsta. Kas vyksta?! Vaikiną būtina surasti! Bet pasibeldus į jo namų duris atsiveria ne jo, o tavo paties paslaptys. Atsakymai glūdi toli, Ararato kalno papėdėje. Bet ką darysi, jeigu paaiškės, kad tas nekaltas susitikimas paplūdimyje nebuvo atsitiktinis?
Ši knyga apie dar tik ateinančią kartą, nemokančią susikurti laužo ar susisiūti suplyšusio rūbo. Apie ją sakoma: nedėkinga, išlepusi ir visko pertekusi, nebežinanti, ko norėti! Ar tikrai? Bet ši karta ir neturi už ką mums dėkoti, juk paliekame jai į šipulius byrantį pasaulį, ir dar reikalaujame dėkingumo. Nesulauksim! Nes jie jau statosi Arką, kurioje mums nėra vietos.
Gintaras Bleizgys
Šešėlių upė
Kaip sako pats knygos pavadinimas „Šešėlių upė“ – knygoje daug vandens ir šešėlių. „Mano darbas yra susieti“, – teigia Gintaras Bleizgys. Perfrazuojant poetą galima pasakyti – sulieti – čia ir dabar – gyvuosius ir mirusiuosius, praeitį ir dabartį, mitologiją ir gyvenimą, materiją ir dvasią, baimę ir drąsą, slėpinius ir atvertis…
Galima tęsti iki begalybės – čia daug vandens ir šešėlių. Todėl kalbančiajam natūralu įsikūnyti tai į Abelį, tai į Kainą ir šnekėtis su pirmaprade motina Ieva iš abiejų pozicijų, nerti į psichoanalizės tamsą ir išnerti į poezijos šviesą, kuri visgi akina ir duria, nerti… Galima tęsti iki begalybės – čia dugnas gilus. Todėl sunku apsibrėžti, tapatintis, todėl natūraliai liejasi kalbėjimas apie psichinių pavidalų kaitą, apie abejojimą savimi, apie netobulumą, kur šmėžuoja Greimo šešėlis, šalia jo – Čiurlionio, Kryžiaus Jono, Šumano… Galima tęsti iki begalybės, galima ir išprotėti – čia tiek daug gaivalo, sraujymių.
Vytautas Kaziela
Juodi išbaidyti žvėrys
Vytautas Kaziela naujausios lyrikos knygos eilėraščiuose itin atviras. „Juodi išbaidyti žvėrys“ – drąsus poeto žingsnis pasiryžus susitikti su savo nepraeinančiu liūdesiu, kurio metams bėgant vis daugėja, pažvelgti į akis tamsai – patiriamai tiek iš kitų, regis, net pačių artimiausių, tiek ir savo paties. Vytautas atsiduoda nusivylimo ir nevilties invazijai. Tai laikau vertingiausia šio eilėraščių rinkinio savybe – pripažinti save, savo gyvenimą itin pažeidžiamais, kai brangus vaikystės alsavimas vien prisiminimuose, o brangūs žmonės sugrąžinami tik per poezijos žodį.
Kas gi tie Vytauto poezijos „juodi išbaidyti žvėrys“? Tai reflektuota ir vis sugrįžtanti praeitis, vidiniai demonai, kuriems poetas atsiveria vyriškai ir santūriai. Jausdamasis būties piligrimu jis savo lakoniška poetine kalba trukteli skaitantįjį iš paskos: visa tai bendra, universalu, artima. Skaitai ir pasijunti kaip Kazielos eilėrašty: drauge „tarsi neriant į gelmę / ar kylant į didelį aukštį“. Neįmantrus, bet toks tikras Vytauto poetinis sūkurys įtraukia, drauge keliauji lydimas biblinių įvaizdžių per dykumą, drauge vejiesi Avinėlį, drauge apraudi artimuosius poeto gedėjimuose. O ir viltis – čia pat.
Ligita Valonytė
Sielos užkalbėtoja
„Sielos užkalbėtoja“ – antroji mano esė knyga apie moteriškumą, laimės ir geros savijautos paieškas.
Išgyvenusi didžiausią netektį, nusimetusi atsakomybės jausmą dėl kitų nedoro elgesio ir neparklupusi, nesugniuždyta dėl asmeninių ir pasaulį temdančių negandų radau jėgų eiti širdies keliu į šviesą ir laimę.
Vien pagalvojus, kad žmonės ištvėrė Sibiro lagerius, dabar būtų gėda dėl savo gyvenimiškų nelaimių verkšlenti ir skųstis. Aš išmokau užkalbėti savo sielą tam tikrais žodžiais, kurie mane privertė pasijusti visapusiškai gražia, sėkminga, pasitikinčia, ramia ir drąsia moterimi. Knygą, kaip ir ankstesnes, išleidau savo lėšomis. Ją iliustravau savo tapyba. Neabejoju, nuoširdžiai ir atvirai parašyta „Sielos užkalbėtoja“ suras kelią į skaitytojų širdį.
Autorė
Rimvydas Laužikas
Iš senojo sodo
Prieš daugiau nei šimtmetį Užutrakio dvaro sodyboje vyko intensyvus ūkinis gyvenimas, kurio itin svarbi dalis buvo vaismedžių sodas, šiandien vertinamas dėl išlikusios senųjų obelų veislių įvairovės bei archajiškumo. Didelį ir turtingą sodą turinčios dvaro sodybos virtuvėje obuoliai turėjo būti dažnas pasirinkimas. Ši knyga, kurioje atrasite atrinktus istorinius receptus iš obuolių, – ne tik istorinė bei kulinarinė kelionė. Tai ir kvietimas atrasti senąjį Užutrakio vaismedžių sodą, kuriuo galima mėgautis tiek