Doloresa Kazragytė
Tarp žemės ir Dangaus
„Tarp žemės ir Dangaus“ – tai dvyliktoji aktorės Doloresos Kazragytės autobiografinės eseistikos knyga. Į ją sudėti tekstai, parašyti 2021-23 metais. Tai dienoraštis apie gyvenimo šviesotamsą, apie kovą su liūdesiu ir nerimu, apie rudens vėtras ir Amžinybės šviesos trauką.
„Ak, tie gyvenimai! Tarp Dangaus ir žemės. Bet kodėl tiek daug žemės ir tiek nedaug Dangaus? Taip retai Dangus apgaubia žmogų, nors, rodos, žmogus yra surištas su Dangumi. Jis toks beribis, o Žemė – smiltelė Visatoje… tai kodėl žmogus toks nelaimingai žemiškas? O gal kančia ar tiesiog nelaiminga lemtis priartina Dangų? Gal todėl žmogus ištveria, iškenčia tiek daug ir nepalūžta?“
„Laikau atmintyje ir širdyje prieš daugelį metų patirtą sapną: skridau (o gal tiesiog buvau) neaprėpiamoje švelniai žydroje erdvėje. Nejaučiau kūno! Jo nebuvo! Buvau tik Aš. Buvau laisva! Nežemiškai laiminga, begalinio džiaugsmo pripildyta. Laisva! Bet… tai buvo tik sapnas…
O ši žemiška ramybė ir laisvė – man pažįstama: taip jaučiuosi miškuose, pušynuose, kalbėdama su medžiais, drugeliais, vabalėliais, saule, debesimis…“
Valentina Zeitler
Vilniaus budelis
Naujas Lietuvos ambasadorės Valentinos Zeitler romanas „Vilniaus budelis“ nukelia mus į septyniolikto amžiaus Lietuvą. Autorė įdomiai ir patraukliai aprašo senąjį Vilnių, žmones supusią aplinką, kasdienybę ir buitį. V. Zeitler sukurtas tragiškas budelio paveikslas, jį lydėjusios dvejonės atskleidžia sudėtingą ir nelengvą to meto gyvenimą, kuriame buvo nepaprasta, o kartais ir neįmanoma pačiam pasirinkti ir apspręsti savo ateitį bei likimą. Reikėjo ryžto, drąsos ir pasiaukojimo, juolab, kad aplinkybės dažnai buvo tam nepalankios.
Kaip ir visa Europa, mūsų šalis kentėjo nuo Žemę užgulusio mažojo ledynmečio, kartu su juo atkeliavusio nederliaus, bado, maro ir karų. Karai su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Švedija nualino kraštą. Pirmą kartą istorijoje Vilnių beveik šešerius metus valdė svetimšaliai, kilęs gaisras, priešų kariuomenės savivalė, plėšimai, žudymai, atslinkęs nepriteklius ir maras tapo baisia miestiečių rykšte.
Visais laikais žmonės ieškojo kaltų dėl juos ištikusių bėdų, tikėjo burtais, užkalbėjimais, velniais ir kitais nelabaisiais, stengėsi šias negeroves išrauti su šaknimis, teisė vagis, žudikus, korė juos, kirsdino, ketvirčiavo, pjovė plaštakas, pirštus, ausis, plakė prie gėdos stulpo ir degino raganas. Visą tą juodą darbą atliko miesto budelis.
„Kas būtų, jeigu mes atsisakytume savo amato? – klausia pagrindinis romano veikėjas, Vilniaus budelis Andrius Vrublevskis ir pragmatiškai samprotauja: – Kalėjimai persipildytų, įtariami nusikaltėliai nebūtų tardomi, vagišiai, žudikai ir toliau nenubausti slankiotų gatvėmis, ieškodami naujų aukų, – ilgokai patylėjęs, sarkastiškai dar pridūrė: – Argi nebūtų nuobodu be mirties „teatro“ spektaklių – viešųjų egzekucijų? Juk visi subėgate žiūrėti…“
Budelį nuolat lydėjo visuomenės dviveidiškumas. Viešai niekinamas, dažnai atstumtas, bet… užpuolus ligai ar atsitikus nelaimei, jis be dvejonių tapdavo geidžiamu vilniečių pagalbininku. Užmiršę visus skrupulus, miestiečiai naudojosi budelio paslaugomis, nes jo įgytos anatomijos, įvairių nuovirų ir tepalų gamybos žinios tarnavo žmonėms, neturėjusiems galimybės gauti kitos medicininės pagalbos.
Autorė kviečia skaitytojus pasinerti į paslaptingą, tolimą epochą, budelio gyvenimą ir sudėtingą jo jausmų pasaulį…
Vilius Mačiliūnas
Sandėris su prokurore
Vieną vakarą lemtingai pasukęs keliuku, vedančiu pro pelkę, policijos pareigūnas Nojus akis į akį susiduria su joje klaidžiojančia keistai sutrikusia moterimi. Kaip vėliau paaiškėja, ji paslaptingai dingsta, o tirti įvykį imasi policija. Nojui nori nenori tenka susidurti su dingusiosios byla ir prokurore Ieva Sparkis, kuri pasirūpina, kad nuovokus pareigūnas būtų „paskolintas“ jų skyriui ir imtųsi tyrimo. Nojus meta iššūkį surasti dingusiąją Jovitą Blažytę vos per savaitę. Tačiau prokurorė ir pareigūnas susilažina iš… striptizo, kurį teks sušokti pralaimėjusiajam.
Dinamiško siužeto aštria ir autentiška leksika parašytas romanas „Sandėris su prokurore“ panardins skaitytoją į tikrą detektyvą, kurio intrigą nuolat stiprina lažybų pabaigos laukimas.
Sondra Rankelienė
Manuskriptas
Sondra Rankelienė – senovinių knygų ekspertė, paslaptimis pulsuojančių istorinių detektyvų autorė.
Slaptoje Vilniaus mokslinių tyrimų laboratorijoje ugnies liepsnose žūsta žmogus. Prieš gaisrą jį kraujo klane savo kabinete aptinka laboratorijos vedėja Jaunė Gedminienė. Tuščiame koridoriuje išgirdusi šnabždesį „Kinšasa…“ – siaubingus prisiminimus keliantį jaunystės laikų slapyvardį, šiuo metu niekam nežinomą, – pastebi nuo stalo dingusius laboratorijos raktus. Nubėga jos patikrinti. Grįžusi į kabinetą lavono neberanda.
Jaunė Gedminienė – jauna, protinga, ambicinga mokslininkė, bet pavaldinių nemėgstama vadovė. Suprasdama, kad visi įkalčiai ir kolegų liudijimai policiją nuves pas ją, moteris ryžtasi sprukti nuo bylos tyrėjo Šarūno Vilko ir jo komandos.
Netrukus paaiškėja, kad mokslininkės seife, be segtuvo su valstybinės svarbos jos vykdytų eksperimentų rezultatais, dingo ir itin vertingas XVII a. Lietuvos karo inžinieriaus Kazimiero Semenavičiaus „Didžiojo artilerijos meno“ antros dalies rankraštis. Nesibaigia ir kraupios žmogžudystės.
Į ką taikėsi vagis: į segtuvą su tyrimais ar į neįkainojamą rankraštį? Ar mokslininkė – serijinė žudikė? Kuo rizikuoja detektyvas Šarūnas?
Kaip dviem tyrėjams, žinantiems daugiau už kitus, bet negalintiems apie tai prasitarti, sustabdyti nusikaltimų virtinę? Ar jie bejėgiai prieš senojo rankraščio prakeiksmą?
Siužeto vingiuose įpinamos galbūt nežinomos ar mažai girdėtos Lietuvos istorijos smulkmenos, trumpi pasakojimai iš Vilniaus miesto, XIX a. Vilniaus universiteto kasdienos, taip pat skleidžiasi antikvarinių rankraščių pasaulis, stulbina išradimų vagystės, kurių moksle būta visais laikais.
Kristina Tamulevičiūtė
Namai
„Namus” parašiau per dvi vasaras prosenelių statytuose namuose Aukštaitijoje. Tuo pačiu metu rinkau medžiagą apie savo protėvius žemaičius, sprendžiau klausimą, kas esu – aukštaitė ar žemaitė, ir su dėkingumu priėmiau protėvių gyvenimus, nes be jų nebūtų mūsų. Šioje knygoje pagaliau susitaikau su galimybe, kad mirtis yra natūrali gyvenimo pabaiga, atsisveikinu su gyvybės tema savo kūryboje ir išeinu į Ieškojimus. Tačiau jei kam nors manęs prireiktų, būsiu pasiekiama tuo pačiu telefonu ir tuo pačiu el. pašto adresu.“
Kristina Tamulevičiūtė
„Šioje eilėraščių knygoje, atrodytų, kalbama apie paprastus ir labai moteriškus dalykus – asmeninius išgyvenimus besilaukiant, bendravimą su vaiku, gamta, mirusiaisiais. Bet įsiklausykime į tuos skyrių pavadinimus – „Gimda“, „Kūnas“, „Namai“, „Kapai“. Tai vis būstai, kuriais kažkas apgaubiama, saugoma, pridengiama. Tuomet kas tai stebi? Kas kalba tarsi iš vidaus? Kas stengiasi viską atrakinti? Ne, tai nėra šiaip pokalbiai, pastebėjimai ar išpažintys. Greičiau mažosios elegijos – švelniai liūdnos, intymiai ilgesingos, jaukiai paprastos. Gotiškos? Gal truputį rilkiškos…“
Poetė Erika Drungytė
„Naujojo Kristinos Tamulevičiūtės poezijos knyga savitai kalbasi su pirmąja – ir rinkinyje „Namai“ randame daug gyvasties ir nyksmo šokio, daug tikrumo ir gelmės. Tai itin intymi, tačiau ne hermetiška poezija – jautrios subjektės patirtys atliepia skaitančiųjų pasaulius, o galbūt skatina žengti į dar nepažintas vidines teritorijas. Kristina rašo švelniai ir kartu stipriai, aprėpdama įvairias moterystės perspektyvas, asmeniškumus derindama su universalumu. Jos poezija vaizdinga, veikianti ir autentiška.“
Poetė, literatūrologė Lina Buividavičiūtė