Gina Viliūnė
Apolonija
Likimas skyrė jiems devynis mėnesius bendro laimingo gyvenimo.
Jiedu susitiko 1861 metų vasarą Vilniuje. Ji – dvidešimt trejų, graži ir geidžiama, tačiau svajojanti ne apie meilę, o apie tėvynės laisvę. Jis – rusų armijos kapitonas, trisdešimt penkerių, gyvenantis rengiamo sukilimo idėja. Trys trumpi susitikimai, šiek tiek laiškų – ir po metų atšoktos vestuvės. Likimas jiems skyrė vos devynis mėnesius bendro laimingo gyvenimo. 1863-iųjų balandį Zigmantas paliko besilaukiančią žmoną ir išėjo į Kauno gubernijos miškus vadovauti sukilėlių būriams. Po mėnesio Apoloniją pasiekė žinia: mūšis pralaimėtas, Zigmantas sužeistas, suimtas, įkalintas. Tardomas draugų neišdavė, generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymu pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje.
1863 metų rudenį besilaukianti, serganti Apolonija ištremiama į Rusiją. Prasideda jos, kaip sukilimo vado našlės, kelias, lydimas netekčių ir skausmo, vilties ir mažų džiaugsmų, tikėjimo ir nuoširdaus darbo tėvynės labui. Sunkiame kelyje stiprybės suteikia šeima ir gražių akimirkų prisiminimai. Ir nesvarbu, kad drauge gyventa taip trumpai, o našlauta net 55 metus. Apolonija kantriai laukia susitikimo su vyru, nes tikra meilė nemirtinga: kartu iki mirties ir po mirties.
Žiedas, rastas 2017 metais, su Zigmanto ir Apolonijos vardais ir jų vestuvių data leido identifikuoti vieno iš 1863–1864 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko palaikus.
Gina Viliūnė (g. 1974) jau daug metų domisi gimtojo Vilniaus ir Lietuvos istorija, rašo straipsnius, veda ekskursijas. „Apolonija“ – devintasis romanas apie Lietuvos istoriją ir tryliktoji autorės knyga.
Rimvydas Laužikas, Anželika Laužikienė
Kuchmistras. Janas Szyttleris ir vilnietiška XIX a. virtuvė
Knyga „Kuchmistras. Janas Szyttleris ir vilnietiška XIX a. virtuvė“ pasakoja apie Vilniaus virtuvės šefą Janą Szyttlerį ir jo indėlį į Lietuvos gastronomijos istoriją. Janas Szyttleris (1778–1850) – kuchmistras, virtuvės šefas, pirmasis Abiejų Tautų Respublikoje rašęs ir leidęs kulinarines knygas, skirtas neprofesionalams. Jį galime laikyti svarbiausiu naujosios Romantizmo virtuvės Lietuvoje ir Lenkijoje kūrėju bei populiarintoju. J. Szyttlerio receptams būdingi natūralistiniai motyvai, aukštosios dvaro ir valstietiškos virtuvių derinimas. Kuchmistro kūryboje atrandamos kone visos šiuolaikinės gastronomijos kultūroje vyraujančios idėjos – nuo vegetarizmo, ekologiško, sveiko maisto, sezoniškumo, maisto tvarumo iki tautinės virtuvės.
Knyga „Kuchmistras. Janas Szyttleris ir vilnietiška XIX a. virtuvė“ skiriama besidomintiems Vilniaus miesto ir gastronomijos istorija, asmenybių biografijomis, taip pat mėgstantiems gaminti, ieškantiems receptų idėjų. Tai puiki galimybė pažinti Romantizmo valgius savo namų virtuvėje.
Rimvydas Laužikas – gastronomijos paveldo tyrinėtojas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius, daugybės straipsnių, kelių monografijų, istorijos vadovėlių ir knygų autorius.
Anželika Laužikienė – istorikė, pedagogė, gidė, istorijos vadovėlių, knygų apie gastronomiją, regioninę virtuvę autorė ir bendraautorė.
Rūta Sinkevičienė
(Pra)rasta karta
„Aš, krikštyta Lenino spaliukė, Pirmą Komuniją priėmusi pionierė, Sutvirtinimo sakramentą gavusi komjaunuolė, kartą grįžau iš mokyklos ir savo močiutei pasakiau, kad Dievas – tai Leninas, visur ir visame kame… Ši knyga gimusi iš mano LRT televizijoje kurtos laidos „(Pra)Rasta karta“, tai knyga apie mus – ištvėrusius sovietmetį ir nepasilikusius jame. Arba likusius.“
Rūta Sinkevičienė, žurnalistė, LRT televizijos laidų ir filmų autorė ir režisierė
Sovietmečio dokumentika ir iš archyvų prikeltos unikalios nuotraukos atskleis visus to meto propagandos rakursus – nuo viešos pompastikos, kuklių kasdienybės džiaugsmų iki sovietinės realybės absurdų.
Knygoje „(Pra)Rasta karta“ savo patirtimis ir prisiminimais dalijasi žinomi žmonės – karta, kurią prarastąja vadiname tik simboliškai.
Kaip mūsų tauta išliko. Kaip išmokome prisitaikyti, maustyti sovietų valdžią, įvairiausiais būdais išgyventi, o kai kurie ir prasigyventi.
* Vaikai su raktu ant kaklo * Deficito epocha * Odė mėsai ir dešroms * Nomenklatūros periodo parkas * Sovietmečio laidotuvių ypatumai * „Gydytojų lėktuvo“ katastrofa * Nematomi kalėjimai * Eršketas juodųjų ikrų padaže *
Arūnas Valinskas
Valius. Tai buvo kažkas tokio
„Ši knyga apie tai, kaip buvau tuo, kuo norėjau būti. Ir vis dar esu. Ji ir apie gyvenimo kelyje sutiktus žmones.
Nemažai dalykų dariau pirmas. Buvau pirmasis „berniukas iš gatvės“, atėjęs į lietuvišką televiziją kurti laidų. Tuomet nė nebuvo įsivaizduojama, kad tokios laidos apskritai gali egzistuoti. Visos televizijos man buvo prie širdies, nes visose teko dirbti.
Nors pramogų versle daugelį dalykų dariau pirmas, mano veikla neįsivaizduojama be kitų žmonių, su kuriais teko susitikti, bendrauti ir bendradarbiauti, siekti geriausio rezultato, – be mano komandos. Kaip ir be autoritetų. Jų žmogaus gyvenime negali nebūti. Kai kuriems žmonėms ir pats buvau autoritetas. Paskui save vedžiau daugybę televizijos laidų ir pramogų verslo kūrėjų.
Buvau jauniausias Parlamento pirmininkas Europos Sąjungoje. Tuomet man buvo keturiasdešimt dveji. Staiga nesugalvojau, kad „dabar toks būsiu“, tiesiog toks buvau. Aš daug ką dariau tiesiog „va taip va“. Jeigu būčiau klausęs, ar galiu daryti, daug ko, matyt, nebūčiau padaręs. Kai neklausiu kitų nuomonės, viskas ir tampa „kultinis“, „legendinis“ ar dar koks nors „inis“.
Man nereikia ypatingo įvertinimo ar kad mane girtų, bet būnu dėkingas tiems žmonėms, kurie supranta, ką mes darėme politikoje, ką mes darome televizijoje. Tokiomis akimirkomis suprantu, dėl ko gyvenu.
Pagarba ir meilė žmogui man yra svarbiausios vertybės. Pasiremsiu vienu mėgstamiausių Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščiu „Ištikimybė“: „Aš liksiu ištikimas žmogui / Ir sau pačiam.“ Tuo eilėraščiu pasakyta esmė, tai, kas glūdi manyje. Tuo tikiu ir tuo vadovaudamasis stengiuosi gyventi prasmingai.
Kviečiu atsiversti knygą ir keletą dienų nugyventi kartu su Valinsku. Arūnu Valinsku.“
Autobiografinės knygos „Valius. Tai buvo kažkas tokio“ autorius Arūnas Valinskas
Marius Ivaškevičius
Išvarymas. Londono adata
Kai nuo žemo Transporterio slenksčio Benas išlipo į Londoną, jis ne tik nesureikšmino savo išsilaipinimo – jis jo nepastebėjo. Nors jo asmeninėje mikrovisatoje tas žingsnis buvo tolygus pirmajam žmogaus žingsniui Mėnulyje. Perfrazuojant astronautą, čia buvo mažas žingsnelis Londonui (vienas iš milijardo tą valandą), ir gigantiškas šuolis šiam žmogui. Tai vėliau, jau žinodamas pasekmes, Benas bandys jį atkurti, netgi fiziškai sugrįš į šią vietą ir ieškos savo batų protektorių, o žiauriausiais gyvenimo momentais norės apskritai atsiimti – jei tai yra neįmanoma, bent jau pakartoti iš naujo – gal jam pavyktų pakoreguoti likimą, kuris ant šio šlapio asfalto atliko tokį mirtiną šuolį… Bet išsilaipinimo momentu Benas nepajuto jo svorio. Gyveno režimu „čia ir dabar“ ir prisimena tik, kaip pagalvojo, kad pagaliau visam laikui palieka apvemtą busiuką – savo klaikios gėdos liudijimą. O kadangi kiekvienas žingsnis tolino jį nuo šios gėdos, Benas praėjo juos greitai.
***
„Imdami į rankas grožinę knygą paprastai suteršiame savo smegenis klausimu: kiek pasakojime tiesos? Užbėgdamas tokiam klausimui už akių noriu iškart atsakyti: šio pasakojimo nebūtų, jeigu ne žmonės, 2010-ųjų rudenį išsiuntę mane į Londoną – būtent jie toliaregiškai įžvelgė tokio tyrimo galimybę ir prasmę. Emigracija iš Lietuvos į JK tuo metu buvo pasiekusi piką ir jos pasekmes jautė abi Išvarymo pusės: Lietuva išgyveno tuštėjimą, tuo tarpu britai baisėjosi „laukinių žmonių“ iš Rytų Europos antplūdžiu, ir tas baisėjimasis galų gale išsiliejo į Brexitą.
Neturėčiau šiandien ką pasakoti arba pasakojimas būtų stipriai kitoks, jeigu ne tuometiniai Lietuvos ambasados Jungtinėje Karalystėje darbuotojai, taip dosniai dalinęsi su manimi emigrantų kontaktais, ir, aišku, patys Lietuvos emigrantai, su didžiausiu įtarumu atverdavę man savo namų duris, nelabai suvokdami, kas aš toks ir ko iš jų noriu, bet žodis po žodžio (taurė po taurės) galų gale atsiverdavę.
Visų pirma noriu padėkoti visiems, kurių asmeninės istorijos nugulė į šį pasakojimą, ir tiems, kas mane su jais suvedė arba kurių dėka tą rudenį atsidūriau Londone, dėkosiu paskutinėje knygoje – asmeniškai ir kiekvienam. Išskyrus tuos, kurie dėl savo saugumo arba kitų priežasčių prašė jų tikrų vardų neatskleisti. Jiems anonimiškai dėkoju dabar.
Po trylikos metų nusprendęs perrašyti šį pasakojimą iš dramos į prozą (su dar daugiau personažų, įvykių ir detalių, kurių turėjau atsisakyti ribojamas pjesės žanro, tai yra ribotų žmogaus galimybių per vieną vakarą teatre suvirškinti tokį dramų kokteilį), stengiausi nepažeisti jo stuburo: tos bendros emigrantų jausenos, kurią tuo metu radau Londone. Visų pirma, savęs apgaudinėjimą, kad jų išvarymas laikinas: „Dar va šiek tiek uždirbsime, netausodami skaudančių kūnų, išsimiegodami traukiniuose, vežančiuose iš vieno darbo į kitą, ir tada tikrai grįšime.“ O aplink laksto jau anglakalbiai vaikai, kuriems Londonas tapo namais, ir tai yra akivaizdus inkaras – įrodymas, kad jie niekada nebegrįš.
O grįžtant prie klausimo, kiek šiame pasakojime tiesos – čia viskas yra tiesa. Ir kartu – niekas.“
Romano „Išvarymas. Londono adata“ autorius Marius Ivaškevičius
Nijolė Kliukaitė-Kepenienė
Mylimasis
Romano „Mylimasis“ veiksmas vyksta Klaipėdoje. Pagrindinės veikėjos – dvi moterys: tyrėja ir įtariamoji. Tyrėja, vaikų namų auklėtinė, lukštendama gyvenimo teisybes ir neteisybes, ieško savo tapatybės ir – žinoma – motinos. Įtariamoji, augusi gausioje šeimoje, pažįstanti jos jausminę sandarą ir nusivylusi žmonių artumu, sukuria savo personažą – mylimąjį, kurį – tobulą – paleidžia veikti realiame gyvenime. Stengdamasi išvengti konfliktų, įtariamoji – balerina, choreografė – tik dar daugiau savyje susipainioja, tyrėjos ir įtariamosios gyvenimai susikryžiuoja.
Kūrinyje daug ryškių, prieštaringų personažų ir spalvingų scenų iš moterų kalėjimo kameros. Romane „Mylimasis“ susipina įvairių žmonių gyvenimai, visi veikėjai savaip sprendžia savo – kartais ribines – dilemas, nesitaiksto su jiems likimo skirtais gyvenimo punktyrais, taigi tikrosios kovos yra vidinės, į išorę teprasiveržiančios jausminių ledkalnių viršūnėlėmis.
Nijolė Kliukaitė-Kepenienė – rašytoja, vertėja, pedagogė. Yra išleidusi per trisdešimt knygų, daugiausia pasakų vaikams, taip pat romanus „Mirties vandenynas“, „Maršalitas“, „Vienatvė dviese“, „Rupaus malimo“, biografinius romanus „Šatrijos Ragana“ ir „Bitė“, kelis eilėraščių rinkinius. Kūryba įvertinta I. Simonaitytės, G. Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės literatūros premijomis.
Dailius Dargis
Sigitas Gaidjurgis. Lietuvos žudiko Nr. 1 atsivėrimas
Dailius Dargis pristato „Sigitas Gaidjurgis – Lietuvos žudiko Nr.1 atsivėrimas“.
17 nužudymų vos per metus ir 8 sprogdinimai Lietuvoje – žodžiai, kurie galėtų nugulti į Sigito Gaidjurgio CV, arba „pasiekimai“, pavertę jį žudiku Nr. 1 Europoje.
Jo aukomis tapo visi – ir „užsakyti“, ir atsitiktiniai žmonės ar žudynių liudininkai. Jauna policijos tyrėja, du mažo kaimo gyventojai, verslininkai ar turtuoliai – visų likimas vienodas, gyvybės nutrauktos kruvinomis S. Gaidjurgio rankomis. Vyrai nušauti į galvą, moterys – pasmaugtos, o jų kūnai slėpti vaizdingose Trakų apylinkėse. Tai tik dalis nusikaltimų, daugiau nei prieš dvi dešimtis metų atvedusių S. Gaidjurgį į teisiamųjų suolą.
Praėjus 22 metams apie savo ir visos gaujos kruvinus žygius prabilo ne bet kas, o pats S. Gaidjurgis. Neredaguotas rankraštis, pilnas garsių pavardžių, menančių žiauriausius Lietuvos laikus bei mūsiškio verslo elito pradžią, sugrąžina į tas dienas, kai niekas nesijautė saugus, o naujos aukos ar dar keli lavonai buvo šalies teisėsaugos kasdienybė.
Rankraščio autorius S. Gaidjurgis kali jau 22 metus, nuo 2002-ųjų rugsėjo. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. sausį jį pripažino kaltu dėl 17 tyčinių nužudymų ir keliolikos sprogdinimų keliuose šalies miestuose. Iš viso S. Gaidjurgis apkaltintas dėl 37 nusikaltimų, 29 iš jų – sunkūs.
Vakarų Lietuvoje suklestėjusios gaidjurginių gaujos vadeiva buvo kaltinamas tiesiogiai dalyvavęs 16-os įvairiausios biografijos žmonių žmogžudystėse, o buvę ir esami garsiausi tuometinių šalies gaujų tramdytojai neslepia, kad Lietuvos kriminalinėje istorijoje tai didžiausias vieno žmogaus įvykdytų nužudymų skaičius. Su tokiu kruvinu „rekordu“ klaipėdietis patenka į pirmą vietą juodajame Europos žudikų sąraše, o jo pričiupti ilgus metus nepavyko net ir šalies teisėsaugos elitui.
Garsiausias visų laikų Lietuvos pajūrio autoritetas S. Gaidjurgis buvo sukūręs bene tobuliausią maskavimosi ir žvalgybos sistemą: įsigijo daug butų ne tik Klaipėdoje, bet ir Kaune, Šiauliuose – čia įsirengė slėptuvių, kuriose turėjo pasiruošęs net sausą maisto davinį, pistoletą ar automatą, kelias granatas ir tūkstančius JAV dolerių. Prisipirko aibę automobilių, juos laikė skirtingose vietose, nuolat kaitaliojo ir tik pats paskutinę akimirką nuspręsdavo, kuriuo bus tądien važiuojama. Uoliai slėpėsi ir stengėsi nepatekti į policijos ar „Aro“ tinklus, o viloje šalia Svencelės buvo įrengti net slapti tuneliai, pabėgimo kambariai, prieplaukoje – kateriai.
Po 22 metų S. Gaidjurgis pats detaliai atkūrė savo gyvenimo istoriją, kurią perdavė kriminalinių knygų autoriui, žurnalistui Dailiui Dargiui. Iki gyvos galvos nuteistas, šiuo metu Marijampolės kalėjime sėdintis vyras teigia atradęs Dievą, o apie nužudymus kalba, lyg tai būtų vykę vakar. „Po pirmojo nužudymo drebėjo rankos, o vėliau su kiekvienu nauju lavonu ta jėga manyje tik augo. Jaučiausi lyg demonas, stiprėjantis su kiekviena auka“, – taip vaizdžiai pasakojo S. Gaidjurgis.
Agnė Bausienė
Būk mano
Tikra meilė verta rizikos… Bet ar ji pasiryžusi prarasti viską? Skaitykite naujausią bestselerių autorės Agnės Bausienės romaną „Būk mano“ – jame netrūks adrenalino, intrigų ir, žinoma, aistros liepsnomis pagardintos meilės.
Išsiskyrusi su vaikinu, mėginanti susirinkti save ir savo gyvenimą iš naujo, Keitė spontaniškai pakeičia ne tik plaukų spalvą, bet… ir naujomis akimis pamato savo brolio geriausią draugą Harį. Juodaplaukis plačiapetis moterų širdžių daužytojas visuomet ją intrigavo, bet anksčiau ji neleido sau per ilgai užsisvajoti. Adrenalino, greičio, rizikos ir trumpalaikių santykių mėgėjas Haris, jos brolio nuomone, – blogiausias pasirinkimas iš pačių blogiausių.
Tačiau netikėtas pasiūlymas praleisti savaitgalį Palangoje, skaudus susidūrimas su buvusiu vaikinu ir širdį glostantis Hario dėmesingumas gundo Keitę nusižengti brolio taisyklėms ir ištrinti ribą, skiriančią draugiškumą ir geismą.
Tik ji nesitiki, kad vieno karto bus negana… O draudimai ir slapukavimas tik kurstys ir taip nevaldomai karštai suliepsnojusius jausmus.