Neringa Valinskė – 2025 metų Molėtų rajono savivaldybės Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.
Išsilaisvinimas
Tyvuliuos tyvuliuos tavo laikas
Ir ramybė tokia lengva…
Tu žinai, kad jau kilti reikia, –
Išbyrėjo tavoji laisva valanda.
Smėlio laikrody einam per smėlį,
O už stiklo šimtai darbų…
Tu randi sau tik laisvą minutę
Parymot tarp pilkų debesų.
Vėjas gena mintis ir sklaido
Tai, kas buvo tik rutina.
Kažkas ėjo pro šalį ar tyčia
Su geriausia žmonijai žinia.
Ratilais ratilais nuvilnijo…
Atbangavo iki širdies.
Dužo stiklas. Ir nutęsė giją. –
Laikas tau dabar upėm tekės.
Per toli
Pabudus per anksti
Minčių srautu plauki
Gyventi šia diena
Išmoksiu kažkada.
Jau mūsų nebėra
Skeveldrų lavina
Laimėti nebandžiau
Tik žaist atsisakiau.
Juokinga tai ar ne, –
Pastebėjai, kai nėra
Reakcijų jokių
Dėl dramų paruoštų.
Ko tu labai bijai
Išmokau neseniai
Tyla aplink mane
Ir ateities daina.
Per toli, per toli –
Atsakyt negali.
Kodėl, sudeginęs tiltus,
Stebiesi praraja tarp mūs?
Per toli, per toli –
Aš viena, bet saugi.
Tik liko filmas praeity, –
Siužetą pabaigos keiti.
Per toli, per toli
Kaina man per brangi
Nenoriu tiest naujų kelių –
Žengiu savuoju takeliu.
Nes per toli, per toli…
O man žibės švyturys
Nakty.
***
išpildau
tavo norą
šį
ir palieku
su deimantais
vienatvėj
atsigaut
nuo vėjų
bėgt
iš
noriu tavo
artumo
***
giliai
seklu
mintyse
įaudžiu
rytdieną
šiandien
materializuoju
tave
sau
LEIDŽIU
sau
tave
jaukintis
iki
ašarų
juoktis
šįkart
pasuoti
nuotykį
DRĮSTU
būti
maža
heroje
priklupti
prie tavo
kojų
viena
su savim
pabūti
KLYSTU
čia pat
prie griežtos
taisyklės
ir vėl
pamirštu
užmigti
tave
kai bandau
pamiršti
MYLIU
ir švelniai
suspaudžiu
ranką
tavęs
niekada
neužtenka
gyvenimu
man
ataidi
***
Mano lėlės
visos visos
jau užsnūdo,
o namai nesutvarkyti –
nejauku
Girgžda pušys
užu lango
nematyti
tamsoje
kaip pareini
namo
laiku ar nelaiku
Aš mintis visas
į vietą sudėliojau –
padariau truputį
jaukumos
Nežinau kodėl
nenoriu apkabinti
kol mintim esi nutolęs
ir nealksti
artumos.
Nemarink badu –
nė vieno žodžio
ar visvien –
esu ar nebesu?
Pavargau
akis užmerkiu
nebegrįšiu
Nei namo
laiku
ar ne laiku
Keturi žodžiai
Kiekvienam po saują
Vyno
Tavo keturi žodžiai
Vakaro užbaigimui:
Niekada nepamiršk –
Svajonės pildosi!
Ryte ateina šviesa
O jei ne
Kartais mūsų kelias
Tęsiasi tuneliu
Pavargai?
Juk tamsoj tu
Galėtum miegoti
Bet vistiek
Akys pilnos nerimo
Tik supranti
Kad kvėpuoji
Kitaip
Iš tiesų, gyvenimas
Mus gludina it deimantus
Ir tau keista
Atrodo, jau visus
Jausmus žinai..
O kiekviena dar atneša Naujų
Arba net
Nepažįstamąjį supranti
Kaip vakarykštį save
Atradęs
O tavo artimiausias
Negirdi
Tavo viduje
Desperatiškai liūdinčio Vaiko
Kuriam tereikia
Keturių žodžių
Ko tau linkėčiau
Apsimetu, kad tai – ne apie meilę.
Apsimetu, kad tai – ne apie mus.
Geriu nežinomybės kainą.
Paraleliam gyvenime tik išgalvoju mus.
O realybėj tavo rankos tokios sausos.
Ir tobulesnio “tu” sau susikurti nedrįstu.
Mane tu mokai, kad klaidų nebūna.
Yra tik pamokos, kurios mus padarys nebe tokius trapius.
Savęs, lyg knygos atvertos, ar tau linkėčiau?
Nusikvatoju. Viena šoku ir gyvenimu tikiu.
Tikiu, kad vienąkart išdrįsęs, o gal net visai netyčia – tu išgalvosi mus.
Lyg
Veria ir veda
iš proto
aimanos klūpo šalia
skausmas bejausmis
besotis
laiko mane
lyg kokiam
pragare
net ir prašyt nepajėgiu, skausmą išplėšk!
aš grimztu…
kam eutanazija – laimė
netikėtai agonijoj
lyg suprantu
siaučia taip vėjas
dar juoda
tinsta
pulsuoja
aš jau nebe čia
minčių alveoles
užspaudė
tai netikra!
bet kodėl
taip tikra
kančia
nebe čia
nebe…
ir vis dar
lyg gyva
Atspindys
persisveriu
per mintis
tavo
žvelgiu
inkliuzuose
sustingę
fobijų liftai
abejonių pievose
svajonės
gurkšnis gaivos
fraktale
visata
chaose
kopijuoja
veidrodžius
pamatau
save
***
Jau baigės šou
likau viena
prožektoriai užgeso
plojimai baigės
fejerverkų nebėra
tokia tyla
lyg spengia
veidrody išvydus –
tai gal ne tu
be grimo
pilna keistoko
įtarimo
kad toks gyvenimas –
žaidimas
pabėgimas
rizikinga
pratęsti šou
apsidairau
pagalvei
pasakau
aš tavo Diva
be blizgučių
auskarų
pilna keistoko
melancholiško režimo
sapne palieku
pėdsakus
tik tau
***
plonytė linija
tarp supratimo
nesusipratimo
tarp nuovargio
atsigavimo
tylos
ir ausyse cypimo
plonytė linija
tarp šio gyvenimo
ir nebuvimo