„Parašyta Molėtų krašte“: Vitalija Maksvytė
Gavusi žinią, kad esu atrinkta dalyvauti 2025 m. rugpjūčio mėnesio rezidencijoje „Parašyta Molėtų krašte“ nudžiugau. Jau seniai nebuvau Molėtų apylinkėse, o dar seniau turėjau laiko tik sau ir savo kūrybai gamtos prieglobstyje. Taip nutiko, kad rezidencijoje galėjau dalyvauti ne visas dienas, tik penkias iš septynių, todėl jau vairuodama link Molėtų nuo Vilniaus svarsčiau, o ką turėčiau ir norėčiau padaryti per šias dienas dėl savo kūrybos.
Saulei šviečiant, peizažui vis labiau linksmėjant dėl Molėtų krašto kalvų ir kalvelių, ežerų ir ežerėlių, prisiminiau prieš mėnesį prie Medvėgalio, Žemaitijoje, sutiktą žilaplaukių baikerių būrelį. „Įdomu būtų augti su tokiais seneliais!“, – tuomet nusišypsojau ir maniausi pamiršianti. Tačiau skriejant Molėtų link jie vėl išniro mano mintyse kartu su pilve kirbančia nuotykio nuojauta: supratau, kad rezidencijos metu noriu rašyti ne rimtą suplanuotą tekstą, o smagią knygą vaikams.
Taip ir padariau. Globojama paslaugaus rezidencijos kuratoriaus Juozapo ir Molėtų rajono savivaldybės bibliotekos komandos, pasitardama su rezidencijos kolegėmis Aiste, Agne ir Rūta, paskaitydama dar rašomo kūrinio ištraukas susitikimuose bibliotekose, per tas kelias dienas ėmiau ir įgyvendinau tokią spontanišką, bet labai smagią savo svajonę: parašyti knygą vaikams, kurioje veiktų kūrybingas senelis ir jo ištikimoji vaikaitė, drąsūs ir smalsūs geriausi bičiuliai. Paskutinę rezidencijos dieną pasakojimą buvau baigusi. Šypsojausi žvelgdama pro langą į žaliuojančius laukus, šypsojausi eidama į Saločio ežerą maudytis paskutinį kartą, šypsojausi atsisveikindama su rezidencijos bičiuliais. Žinojau, kad šios rezidencijos pabaiga man atneša naują pradžią!
Pirmoje mano autorinėje knygoje vaikams apie drąsiuosius Liutę, Miką ir jų šunelį Busiką pajusite Molėtų krašto dvasią, aptiksite šio krašto ženklų ir skonių, nors tiesiogiai vietovių pavadinimų ir neįrašiau. Tačiau visus juos atrasite knygos pabaigoje esančiame autorės žodyje: čia ir Mindūniškių blynų receptas, ir Baltųjų Lakajų gelmės, ir daugybė kitų nuorodų, kurios, tikiuosi, paskatins mažuosius skaitytojus pamatyti jūsų nuostabų kraštą ir jo istoriją taip, kaip pamačiau aš.
Tad kelios rezidencijos dienos tapo ne tik puikia mano asmenine patirtimi, bet ir įsipynė į rašomos knygos puslapius ir keliaus į daugybės kitų žmonių širdis. Sakau, kad keliaus, nes jau pasirašiau sutartį su leidykla ir labai tikiuosi, kad 2026 m. į Molėtus grįšiu jau su knygos pristatymu!
Vitalija Maksvytė
Ištrauka iš rankraščio
I dalis
Senelis Mikas vėlavo. Liutė žiūrėjo į laikrodį. Trumpoji rodyklė sustojo ties dvylika. Nors Liutė mokyklą pradėjo lankyti tik pernai, ji kuo puikiausiai žinojo, ką tai reiškė. Ogi tai, kad atėjo vidudienis. Vidudienis – tai jau beveik PIETŪS!!!
Liutė norėjo šaukti ir rėkti. Ji buvo siaubingai pikta. Nors… Gal nebe tiek pikta, kiek nusivylusi. Pyktis bliuško kaip prakiuręs oro balionas. Liusė jau tiek ilgai laukė. Senelis žadėjo atvažiuoti iš karto po pusryčių. O juk pusryčiai jau seniausiai pasibaigė. Namai kvepėjo pietums verdama sriuba, o košės dubenėliai suslėpti indaplovėje.
– Senelis sakė, kad atvažiuos po pusryčių, – jau beveik kūkčiojo Liutė. Jos akyse kaip dvi lietaus balutės tvenkėsi ašaros. – Jis pažadėjo…
– Jei pažadėjo, vadinasi, atvažiuos, – ramino mama.
– Liute, tu juk žinai, kad jis nuolat vėluoja, – įsiterpė tėtis. Mama kažinko piktai į jį pasižiūrėjo. – Bet juk tai tiesa, – sumurmėjo tėtis. – Jis nuolat vėluoja!
Mama visada palaikydavo Liutę ir senelį Miką. Tik gaila, kad jos dažnai nebūdavo namie. Liutės mama dirbo lėktuvo pilote. Ji valdė lėktuvus ir skraidindavo keleivius net į Islandiją. Iš kelionių mama parveždavo prie šaldytuvo klijuojamų magnetų, knygų apie tų kraštų gamtą ir ten pririnktų akmenėlių. Šie dažniausiai keliaudavo į akvariumo dugną.
Akvariumų Liutės namuose buvo begalybė. Jos tėtis buvo akvariumų meistras. Jis įrengdavo ir prižiūrėdavo akvariumus visur, kur tik jų prireikdavo. Su žolėmis, žuvytėmis ir visu tuo, ko reikia pro-fe-sio-na-liems akvariumams. Todėl akvariumų buvo koridoriuje, virtuvėje, svetainėje ir net palėpėje!
Akvariumuose tėtis laikydavo laikydavo atspariuosius gaidelius, veisdavo populiariąsias gupijas ir puoselėdavo retas, iš tolimų šalių atvežtas žuvis.
Kartą Liutė pаbandė suskaičiuoti visus namų akvariumus, bet skaičių galiausiai pametė. Tikrai daugiau nei penki. Ir daugiau nei dešimt. Tikrai daugiau.
Iki dešimt Liutė jau mokėjo suskaičiuoti be jokių klaidų. Vienas – tai aš. Du – tai aš ir tu. Trys – аš, tu ir obuolys… Šito dar prieš kelerius metus ją irgi išmokė senelis. Savo mokslus jis vadindavo linksmaisiais. Mokytis, pasak senelio Miko, privalo būti smagu.
– Kai pasakai skaičių, – mažąją Liutę mokė senelis Mikas, – užlenki pirštą. Štaip taip ,– jis pakėlė abi plaštakas aukštyn ir užlenkė nykštį,– paskui antrą, trečią… O kai prieini prie pabaigos ir užlenki visus dešimt pirštų, tai ploji, šokinėji į viršų ir trypi kojomis!
Jis taip ir padarydavo. Kai Liutė užlenkdavo dešimtą pirštą, senelis Mikas imdavo trypti kojomis, ploti ir šokinėti į viršų. Šokinėdavo taip aukštai, kad net lempos gaubtą pasiekdavo pakaušiu. Šis imdavo linguoti į visas puses.
– Seneli, – krykšdavo Liutė, – aš irgi noriu paliesti lempą!
Таda senelis ją paimdavo į glėbį ir jie šokinėdavo kartu. Liutė rankomis liesdavo lempos gaubtą ir šis švytuodavo ant laido kaip pašėlęs.
Pamatęs švytuojančią lempą, Liutės tėtis, aišku, supykdavo. Neapsidžiaugdavo ir mama. Mama, tiesa, rečiau, nes, kaip jau žinote, jos dažnai nebūdavo namie. Bet tėtis visada supykdavo. Jam nepatikdavo senelio Miko linksmieji mokslai. Nors augino tokias gražias žuvis, Liutės tėtis buvo labai rimtas.
Senelis Mikas sakydavo, kad jis niekaip nesupranta, kaip jam galėjo užaugti surūgęs kaip kefyras sūnus. O Liutės tėtis sakydavo, kad jis niekaip nesupranta, kodėl jo toks rimtas tėtis į senatvę šitaip siaubingai suvaikėjo. Liutė į tuos ginčus nesikišo. Ji jau buvo didelė ir žinojo, kad pasaulis yra toks, koks yra, ir nieko čia nepadarysi.
O štai dabar senelis Mikas vėlavo. Trumpoji laikrodžio rodyklė artėjo prie vieneto. Ant stalo garavo pietums išvirta burokų sriuba.
– Klausyk, Leonai, – prabilo mama, – gal vis dėlto paskambink savo tėčiui? Žinau, kad jis mėgsta ilgai pamiegoti, bet dar niekada nemiegojo iki pietų…
Nors mama stengėsi kalbėti linksmai, šypsojosi tik jos burna, o akys buvo nerimastingos. Nuo to mamos žvilgsnio Liutės pilvelyje irgi ėmė kribždėti nerimas. Staiga pykčio nebeliko nė lašo. O jei seneliui kas nors nutiko? Jei jį pagrobė plėšikai? O gal net… pateko į avariją?
Liutė prisiminė, kokią daugybę kartų tėtis prašė senelio vairuoti atsargiai, nebelakstyti tuo savo senoviniu motociklu, bet senelis tik mirkteldavo ir papurtydavo galvą.
– Šito, Leonai, tai jau nebus. Mikas ir jo Braškė Avietė nusipelnė laisvės!
Senelio motociklas, kurį šis anksčiau meiliai vadino Bemve, bet vėliau, Liutei prašant, pervadino Braške Aviete, Liutei patiko. Jis buvo raudonas ir žvilgantis. Kvepėjo degalais kaip senelio odinis švarkas. Ir prie jo buvo pritaisytas lopšelis. Jei tėvai leisdavo, senelis lopšelyje jaukiai įkurdindavo Liutę. Nieko nebūdavo smagiau nei lėkti su seneliu motociklu!
Žinoma, didžiulis šalmas ant galvos, akiniai ir visa kita. Tėtis buvo pasirūpinęs daugybe mak-si-ma-liai saugių apsaugų, ir senelis nė kiek nebumbėdamas jas visas sukraudavo ant Liutės. Kai skriedavo nuo kalnelių, iš po jų šviesdavo baltutė Liutės šypsena!
Senelis Mikas kartojo, kad Braškė Avietė yra pati saugiausia važiuojanti priemonė pasaulyje, nors ir neturi jokių pypsinčių ekranų ir keistais balsais kalbančių navigacijų. Liutė seneliu tikėjo, tačiau šiandien jos mintys vėlėsi… O jei tėtis teisus? Jei Braškė Avietė iš tiesų nėra pati saugiausia priemonė pasaulyje?.. Jei senelis susižeidė?.. Arba dar blogiau?.. Liutė pajuto, kaip jos skruostu nuriedėjo ašara.
– Na gerai, – pasakė tėtis, – gal tu ir teisi, Marija. Paskambinkim.
Kaip tik tą akimirką, kai tėtis tiesė ranką prie telefono, pasigirdo gerai pažįstamas motociklo birbimas. Jis garsėjo, garsėjo, kol galiausiai nutilo jų kieme.
Tuomet durys plačiai atsivėrė ir pro jas įpuolė senelis Mikas.
II dalis
Senelis atrodė kaip po stipraus uragano. Jo ir taip nuolat pasišiaušę plaukai styrojo į visas puses, barzda buvo išsitaršiusi nuo vėjo, o akiniai pakrypę ant nosies.
– Kas nutiko, Mikai? – išgąstingai paklausė Liutės mama.
– Atrodai kaip koks išprotėjęs Einšteinas! – susiraukė tėtis.
– Seneli! – džiaugsmingai suklykė Liutė ir šoko seneliui ant kaklo. – Tu gyvas ir tu atvažiavai!
– Gyvesnis ir būti negalėčiau! – nusišypsojo senelis Mikas ir, apglėbęs Liutę, apsuko ją tris kartus. – Oi, Liute, kad tu žinotum, ką aš sutikau!
– Ką, seneli, ką? – nekantravo Liutė.
– Ogi dar vieną savo gyvenimo meilę! – dabar jau garsiai nusijuokė senelis Mikas. – Tikiuosi, ji užkariaus ir jūsų širdis!
Liutė pastebėjo, kaip mama susižvalgė su tėčiu. Šįkart jau ir tėčio akyse matėsi šioks toks nerimas.
Liutė žinojo, kad senelio gyvenime meilės yra trys. Pirmiausia tai ji, Liutė. Tada tėtis ir mama kartu. Na ir galiausiai Braškė Avietė. Kažkada dar buvo močiutė. Senelis sako, kad močiutė Rita buvo pati didžiausia jo gyvenimo meilė. Paskui iš jos atsirado dar dvi: meilė Liutei ir meilė Leonui su Marija. Bet močiutės jau daug metų nebėra. Ji iškeliavo į Močiučių Rojų dar Liutei negimus ir iš ten dabar globoja senelį, Liutę ir jos tėvus.
Kai pasakodavo apie močiutę, senelis švelniai šypsodavosi. Nuo jo šypsenos Liutei pasidarydavo taip šilta ir gera krūtinėje, lyg ant jos kas nors būtų uždėjęs saulės prikaitintą pagalvėlę. Kartą, kai apie tą šiltumą papasakojo seneliui, jis atsakė, kad būtent taip ir juntama meilė. Kaip šiluma ir gerumas krūtinėje. Ten, kur plaka žmogaus širdis. Dar – kaip šypsena skruostuose ir noras dėl mylimo žmogaus padaryti ką nors gera.
„Senelio gyvenime jau tiek daug meilių, – šmėstelėjo Liutei, – kaip į jį tilps dar viena?“
– Na, ko stovit, einam greičiau, parodysiu! – mostelėjo senelis ir iškurnėjo pro duris.
Liutė puolė paskui jį.
Tėčiui su mama nebeliko nieko daugiau, tik irgi keliauti į kiemą.
Burokėlių sriuba kol kas liko garuoti ant stalo.
– Na tai kur ta naujoji meilė? – pribėgusi prie Braškės Avietės nekantravo Liutė.
– Susipažinkite, – iškilmingai pranešė senelis, pasilenkė prie lopšio ir kažką iš jo iškėlė: – Busikas.
Specialiame gyvūnams skirtame krepšelyje žvilgėjo dvi tamsios akutės.
Liutė negalėjo atitraukti nuo jų žvilgsnio.
– Liute, prieik arčiau, – pakvietė senelis.
Jis padėjo krepšelį ant žemės ir išėmė iš jo margą šunytį dailiomis ausimis. Paleistas prie senelio kojų, jis smalsiai uostinėjo orą.
„Šuo, tikras šuo“, – negalėjo patikėti Liutė. Ji jau seniai svajojo apie šunį. Tačiau tėtis sakė, kad jų namuose šuns tikrai nebus. „Akvariumai, stiklas, šuo ir vanduo – pats blogiausias derinys Žemėje“, kartodavo tėtis, kai Liutė ir mama imdavo kalbėtis apie draugų auginamus labradorus, pudelius ir taksus.
O dabar jų kieme sukinėjasi tikrų tikriausias šuo!
– Mielutis, – nusišypsojo mama. – Kur jį gavote, Mikai?
– Таi va, ir užtrukau, – pradėjo pasakoti senelis. – Šįryt užsuko mano vaikystės draugas Martynas. Jis išvyksta ilgai kelionei. Labai ilgai. Tokiai, iš kurios tikriausiai niekada negrįš, – senelis pritilo. Liutė pasirodė, kad jam kažinkodėl pasidarė sunku. Po akimirkos tęsė: – Jis paprašė, kad paglobočiau jo Busiką. Argi galėjau atsisakyti?
Liutė ir jos mama papurtė galvas. Liutės tėtis tylėjo ir įtariai stebėjo šunį.
– Tai va, aš ir negalėjau atsisakyti. Todėl sutikau. Manau, kad Busikas, aš ir Liutė būsime puiki komanda. Kaip tau atrodo, Liute? Nori jį paglostyti?
Nelaukdama, kol pasiūlys antrąkart, Liutė priėjo prie šuns. Ji žinojo, kad gyvūnams, kaip ir žmonėms, reikia laiko susipažinti. Ištiesė ranką Busikui apuostyti. Paskui švelniai palietė margą kailiuką ir pajuto, kaip jos krūtinę užlieja minkšta ir švelni šiluma.
– Labas, Busikai, – sušnabždėjo Liutė. – Koks tu gražus…
– Na, nežinau, nežinau… – Liutės tėtis smarkiai dvejojo. – Gal jūs ir galite būti komanda, bet… Ne kambaryje, – jis susiraukė. Liutė pažiūrėjo į tėtį. – Na galbūt… Lauke? Arba dar geriau tavo namuose, tėti. Bet toliau mūsų namų prieangio, prašau, šito šuns nesivesk. Juk žinai, akvariumai…
– …stiklas, šuo ir vanduo yra pats blogiausias derinys Žemėje! – vienu balsu užbaigė Liutė ir Leonas.
– Taisyklės yra taisyklės, – užtvirtino senelis Mikas. – Ir mes jų laikysimės. Bet kieme ir mano namuose Liutei leisim būti su Busiku kiek tik panorės. Sutarta?
– Sutarta! – sušuko Liutė. – Sveikas atvykęs į šeimą, Busikai!
Tada mama prisiminė auštančius pietus.
Kadangi Busikas negalėjo lankytis toliau prieangio, o jo palikti vieno jie negalėjo, nutarė pietauti lauke.
Buvo vasara, pats atostogų vidurys, tačiau tėčio pastatytoje pavėsinėje obelų sode kaupėsi maloni vėsa. Čia greitai buvo padengtas stalas, atneštos lėkštės su burokėlių sriuba, o Busikui pastatytas molinis dubenėlis vandens. Palakęs jis įsitaisė krepšelyje ir užmigo.
– Pavargo, – paaiškino senelis. – Jam dabar pokyčių metas. Bet greitai pripras. Bigliai protingi šunys. Ir puikūs pėdsekiai! Martynas pasakojo, kad tai labai sena medžioklinė veislė, žinoma dar nuo viduramžių… – Liutė susidomėjusi žiūrėjo į senelį. – Taip, taip, Busikas yra kilmingas, turi puikią uoslę ir yra gerai išauklėtas. Mano draugas jį vedžiojo į šunų dresūros mokyklą sostinėje. Beje, kada tu vėl išskrendi, Marija?
– Rytoj anksti ryte, Mikai. O grįšiu poryt. Leonui taip pat ryt reikės pas klientus, išvažiuosim ir grįšim kartu. Kaip tik norėjome klausti, gal tu galėtum šias porą dienų pagloboti Liutę?
Liutė, jos mama ir tėtis gyveno jaukiame miestelyje netoli sostinės. Jos tėvai susipažino kitoje pasaulio šalyje. Marija ten mokėsi pilotavimo, o Leonas atvyko ieškoti retos žuvies. Susitikę oro uoste, jiedu niekaip negalėjo liautis plepėti, galiausiai susituokė ir atsikraustė gyventi į Leono vaikystės miestelį. Nes abu mėgo gamtą ir ramybę. Tai mėgo ir Liutė. Dar ji mėgo savo darželio ir mokyklos draugus, o labiausiai už viską – senelį Miką. Senelis buvo įsikūręs kiek toliau nuo miestelio, į kurį žiemą vasarą važinėdavo savo puikiuoju motociklu. Jo sodyba stovėjo ant ežero kranto, kur Liutė bei senelis galėdavo valandų valandas irstytis valtimi skaidriame vandenyje stebėdami iš smėlio į saulę kylančias plonas vandens lelijų kojeles ir mokydamiesi atskirti ešerius nuo lydekų.
Tėtis Liutei pasakojo, kad anksčiau senelis nebuvo senelis. Tada jis buvo tik jo vieno, Leono, tėtis ir dirbo gaisrininku miestelio gaisrinėje. Mikas vairavo raudoną gaisrinės automobilį ir mokėjo užgesinti net stipriausius gaisrus. Be to, jis buvo nepaprastas gaisrininkas. Jis buvo gaisrininkas tyrėjas. Toks beveik detektyvas. Jis galėdavo nustatyti, kaip ir dėl ko kildavo ugnis ir kartais policijai net padėdavo rasti gaisrą sukėlusius nusikaltėlius.
Ne tik senelio sodybą, bet ir visą miestelį supo skaidrieji ežerai ir putlios kaip bandelės kalvos. Kai lėkdavo jomis Braške Aviete, vėjas plaikstydavo senelio barzą ir iš po šalmo sprūstančius Liutės plaukus, o jos pilvo apačioje susimesdavo smagus kutulys. „Op, op į kalniuką, ūūū-ūūūū nuo kalniuko!“ – dainuodavo Liutė, ir senelis jai pritardavo. Dainuoti buvo vienas mylimiausių senelio ir Liutės užsiėmimų, o kaip gera tai buvo daryti lekiant motociklu!
Kai mama ir tėtis turėdavo reikalų, senelis Mikas nakvodavo Liutės namuose. Jie kepdavo picas ir ypatinguosius senelio blynus, plakdavo kokteilius, spyruokliuodavo ant lovos, žiūrėdavo filmus apie gyvūnus ir skaitydavo knygas. Senelis visko leisdavo gerokai daugiau nei mama ir tėtis. Daugiau padažo ant picos, daugiau uogų kokteilyje, daugiau filmų savaitgalį ir pasakų prieš miegą. „Bet – staiga susivokė Liutė, – jei senelis nuo šiol turi Busiką, o Busikui negalima lankytis mūsų namuose, kaip tada senelis mane prižiūrės?“
– Žinoma, paglobosiu savo mieliausiąją saulutę, – kaip tik tada ir atsakė senelis. – Tačiau naujos taisyklės jūsų namuose, tai ir aš turiu naują globojimo tvarką, – senelis šyptelėjo. – Kai jūsų nebus, Liutė atsikraustys pas mus, į sodybą? Tinka?
– Tinka,– atsiduso tėtis. – Tik saldumynų ir filmų, prašyčiau, su saiku.
Liutė negalėjo patikėti. Tėvai leido nakvoti pas senelį. To dar nebuvo! Tėvų nuomone, seneliui buvo daug paprasčiau Braške Aviete prilėkti iki jų, negu vežti Liutę su visais jos žaislais, knygomis ir pižamomis iki senelio sodybos. Kad ir kiek Liutė žadėjo, kad ji gali važiuoti ir be pižamos, ir be žaislų, tėvai nesutiko. Ir štai pagaliau ji nakvos pas senelį! Kartu su Busiku!
Lyg suprasdamas, kad Liutė galvoja apie jį, Busikas prasimerkė ir pažvelgė tamsiu giliu žvilgsniu. Mergaitė pasilenkė prie šuns ir tyliai pasakė:
– Busikai, atleisk, kad ryte pykau. Aš nežinojau, kad tai dėl tavęs senelis vėlavo. Man labai gaila, kad tavo šeimininkas išvyksta, bet aš tokia laiminga, kad jis atvežė tave pas mus!
Busikas iškišo liežuvį ir lyžtelėjo Liutės ranką. Liutė pajuto, kaip ant jos krūtinės vėl nusileido šilumos pagalvėlė. Bjauriai prasidėjusi diena staiga tapo labai ypatinga.
– Įdomu, kokie nuotykiai mūsų laukia, Busikai? – paklausė Liutė.
O kad nuotykiai laukia, Liutė neabejojo. Su seneliu tiesiog negali būti kitaip.
Nuotraukų autorė – Vitalija Maksvytė
Projektą „Rašytojų rezidencijų programa „Parašyta Molėtų krašte“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Partneriai: Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Lietuvos etnokosmologijos muziejus, Molėtų turizmo ir verslo informacijos centras, Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, Molėtų rajono savivaldybė.