Robertui Pikčiūnui 2025 metais skirta Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinė paskatinamoji premija.
BUITIS
tai toks dalykas
kuris
užmušinėja
poezijos mūzas
lėtai
mirtinai
negyvai
nesirinkdama
po vieną
po vieną
po vieną
(2024.03.21, Molėtai)
* * *
atsimerkiu ir krūpteliu
nes slapčia vis dar tikiuosi
nors iš tiesų bijau
ką nors surasti
ką nors
egzotiškų formų
ką nors
reiškiantį atjautą
ar tiesiog
gerą patarimą
bet
jeigu gerai pamenu
viskas viskas
saugo paslaptį
kuria nesiryžčiau pasidalinti
– o aplinkui
kiek tik akys užmato –
ramūs
sniegu nukloti tušti kiemai
viskas tarsi išmirę
(2024.01.04, Molėtai)
* * *
kartai smegenys
pradeda kurti pasiteisinimus
narstyti lengvinančias aplinkybes
kodėl tai ko nepadariau
per gyvenimą
nėra taip jau blogai
kaip atrodo
bet galiausiai pasiseka
save sustabdyti vien tik valios
pastangomis
griežtai sau ištarti
– liaukis
juk beveik puikiai supranti
ko ir kada nesi
padaręs
tam nėra jokių
lengvinančių aplinkybių
šiaip ar taip
turėsi su tuo
gyventi
(2024.01.09, Molėtai)
* * *
abejonės skatina
abejones
bet įsikimbi
į beveik bet kokią šaką
kad bent jau pamėgintum
nenuskęsti
nors nesi tikras
ar ta šaka
gali išlaikyti tavo svorį
o dar yra
savitvardos duris
krapštanti ta kita tavo dalis
trokštanti imtis
veiksmų
negalvojant
apie padarinius
atrodo
jei nors kiek atsipalaiduosi
subyrėsi
į gabalus
(2024.03.07, Molėtai)
* * *
nebėra
nei jaudulio
nei traukos prie niekingų
ir žemiškų dalykų
nei nerimo
dėl įvairiausių pagundų
nebėra
nei vilties
nei apmąstymų apie
meilę
tik apniukimas
tingulys ir abejingumas
o laikas grįžta atgal
buvo prisnigę
bet vėl sužaliavo
ir per tuos metus
pasikeiti tik tiek kiek į puodą
pasodintas
medis
(2024.04.24, Molėtai)
* * *
ir vis gi
žvelgia akys angių
pilnos
ir smėlio pilnais panagiais
dreskia nagai
per veidą
per orą
per laiko plėvę
ir nemigą
ir skylėtą likutį beveik tuščią
ir kokia gelmė begali
čia būti
jeigu viskas
jeigu visiškai viskas
ir vėl be pabaigos
(2024.05.(27)28, Molėtai)
VISO PASAULIO PASAKOS
būna –
imti išpažinti visas savo
gyvenimo klaidas
ir paklydimus
pradedant
nuo vaikystės
ir baigiant
šia diena –
o tada pasišalinti
ir maždaug ten pasibaigti
ir pasijusti bet šiek tiek geriau
, (2024.05.02, Molėtai)
* * *
„Draugas yra tas, kuris suteikia
visišką laisvę būti savimi.“
Jim Morrison
o Dangau!
Gajos vaike tu!
sujungi mus
Žemynos
vaikus
savo vaikus
sujungi
pasaulius
savo
jūsų
mūsų visų
į visumą
į bendratį
per Motiną Žemę
per skliautą dangsus
Bruzdulį
Uraną
bičiulišką vienį
bendrystę
ir laisvę savo
jūsų
mūsų visų
(2024.06.05, Molėtai)
* * *
juodos angos
blizga angys
akys pilnos nuodų
dvišakas liežuvis
trišakiai dantys
skaudžiai
kanda
o tu
atsižegnot
pamėgink
nuo
nuodėmės
nors ir
iki pamėlynavimo
(2024.06.05, Molėtai)
* * *
šis gyvenimas pasaka
tavo ne mano
nebūtinai trumpa
nebūtinai ilga
miško tankmėj
su ugnim
su krauju
ir su ragana
sukrešėjusioj
stepėj
amžino
įšalo
(2024.06.27, Molėtai)
* * *
Žiūriu į dangų –
Ir nieko.
Plaukia debesys
Pro šalį
Ir tiek –
Tarsi sekundės
Gyvenimu.
Žiūriu į upę –
Ir nieko.
Plaukia vanduo
Pro šalį
Ir tiek –
Tarsi minutės
Gyvenimu.
Žiūriu į laužą –
Ir nieko.
Dega malkos
Greitai
Ir tiek –
Tarsi valandos
Gyvenimo.
Žiūriu į veidrodį –
Ir nieko.
Žiūri veidas atgal
Kas sekundę,
minutę – kas
valandą –
Lyg tas pats –
Lyg kitoks –
Lyg ir mano –
Tik tiek –
Bet ir nieko – – –
(2024.06.29, Molėtai)
* * *
iš didelio noro
kažką įrodyti
lai lieka tik kaulai
lieka tik kaulai
lieka tik kaulai
tik kaulai
lieka
tik kaulai
lai lieka
tik kau
lai
(2024.08.05, Molėtai)
* * *
nieko daugiau
čia nėra
ir nebus
tik mano
mintys
tįs
tįs
buvo
ir
nebėra
(2024.09.23, Molėtai)
* * *
lašas
po lašo?
ne! ne!
ir dar kartą
visiškai
ne!
tiesiog
žodžiai
bando
prasiskverbti
į paviršių
bet nudžiūsta
taip ir neprasikalę
pro odą – – –
(2024.08.18, Molėtai)
ATSISĖDU ANT SUOLIUKO
PAMĄSTYMUI
o virš galvos
mišrus būrys
iš kur žinau?
nes skrenda kaip balandžiai
o čiulba kaip kuosos
(2024.09.18, Liepos, Molėtai)
GIRDĖK SAVO NAKTĮ
Ištark tą vardą
ištark
išrėk
tą kodą
be raidžių
be skiemenų
ir be žodžių
nors į sieną
į akmenį
palaukės
Visai nesvarbu – – –
nors kiek nors
palengvėtų
Tavo
kovoje su
vaiduokliais
tais
kur viduje
Tavo – – –
(2024.10.04, Molėtai)
* * *
būna kad
nenori pabusti
arba
būna kad
nori nepabusti
bet
(cituojant labai netiksliai
kažkurį iš klasikų)
nebūna
kad niekaip
nebūtų
todėl miegok vidinis
vaikeli kol
dar miegasi
ramiai kol
dar miegasi
(2024.10.18, Molėtai)
* * *
spigūs ir isteriški garsai
plazdena atminties tuneliuose tarsi
šikšnosparniai
o šešėliai
strakčioja ir mirguliuoja ant
sienų
galiausiai
juokiasi netgi mažyčiai
vaikeliai
galiausiai
nurimstame ir suvokiame kad
išsikrovę pasijuntame
šiek tiek
geriau
galiausiai
įsivaizduojame
tik
įsivaizduojame
atgavę
sveiką
protą
(2024.10.28, Molėtai)
* * *
gal reikėtų tik
žodis po žodžio
pamėginti
pakalbėti
su
savimi
nes nereikia
praeinančiųjų avinčių
ilgaauliais
todėl
reikėtų pamėginti išmokti
pasikalbėti
bent jau
su
savimi
arba
tiesiog
uždarykite
miesto vartus
kad niekas nepraeitų
avintys sunkiais
ilgaauliais
nes aš
vis tiek nemoku
pasikalbėti net ir pats
su
savimi
(2024.11.28, Molėtai)
KREIVI ŽVILGSNIAI
reikėtų
stengtis atgauti ramybę
susitelkti į savo
kasdieninę
mantrą
reikėtų
išmokti susitelkti
į savo (nesiginčysiu)
bet (tikriausiai)
banalią
vienatvę
tik tiek kad nežinau
ar paliksiu kokią nors pamoką
bet norėtųsi išeiti
ramybėje
(2024.12.02, Molėtai)
* * *
pagalvojau tiksliau
kažkur periferijoje prabėgo
mintis apie
rudimentines
aureoles
mirksinčias
nelyg trumpinančios
neoninės iškabos
kažkur kur
raudoni (pavyzdžiui) žibintai
apleistose gatvėse – – –
bet tuo ir pasibaigė
kad prabėgo
kaip ir daug kas
kad prabėga
kaip ir tos aureolė
rudimentinės
mirksinčios
prisipažinkite –
aureolės tik tam ir tetinka kad
mirksėtų – – –
tik dėl akių –
tik rudimentinės – – –
(2024.12.09, Molėtai)
* * *
nežinau ar šiandien aš
parašyčiau eilėraštį
apie kovos
lauką
nes raidės
pabirusios tame
lauke laukia
kol bus
surinktos į urnas
po vieną
po vieną
po vieną
ir taip
šešios pėdos gilyn
po žeme
(2024.12.17, Molėtai)
* * *
tik vienas
neįvykdytas įsakymas
tik viena vienintelė
niekada nepaleista kulka
kažkam į smilkinį
bet mes seniai jau
bevaikščiojom tais pačiais
takais
bet mes seniai jau
bekalbėjom tais pačiais
žodžiais
kvėpavom drėgme
vienas kito
uodėme sąmojį
vienas kito
tad kulka
galbūt paskutinė
tepasilieka
saujoj šaltoj
vieno iš
mūsų
tik
vieno iš
mūsų
vieno iš
(2024.12.14, Molėtai)
* * *
rėkti lyg ką tik
pašokus iš miego
nors
tai tik šerkšnas
tai snienas
ant akių
ant klausos ir
ant prieširdžio
ir nieko daugiau
kaip šiam vakarui
be žvaigždžių ir
be atokvėpio
(2024.12.19, Molėtai)
* * *
naktis
nakties kvapas ir
nakties svoris – – –
bet ar žinai
kad ir tyla palieka
savo ženklą?
(2024.12.20, Molėtai)
* * *
naujas pasaulis –
dar nepatirtas žemėlapis –
skintis kelią
juo pirštų galiukais –
uosti kvapą
tamsoje prakaito tavo – – –
– – – ak!
ir reikėjo pabusti
vidury sapno
vidury gyvenimo
taip išgaravusio
taip menkai tepatirto
– – – ak!
taip ir išslenka dienos
tarsi
prakaito lašas
ant tavo
odos –
ir lieka tik rėžis –
dar nepatirto
žemėlapio
rievės – – –
(2024.12.25, Molėtai)
PASKUTINIS BUČINYS
keturiasdešimt
ir dar šimtas
nerealizuotų galimybių
bet juk tai
nėra joks nusikaltimas
už kurį iš tavęs pavogtų
pirštų atspaudus
už kurį
norėtų tave pagauti
nueinant nebūtinai įprastu
maršrutu
įsiliejant į minią
nebūtinai įprastų žmonių
arba dar blogiau –
paliekant savo kūną
apsimetant kad
nesupranti
ir apskritai gi
nelabai susigaudai
kas čia
vyksta aplink
tave
(2024.12.31, Molėtai)