Rūtai Vyžintaitei-Lajienei 2026 metais skirta Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinė paskatinamoji premija.
Eigulio laidotuvės
Eigulys ėjo per jau lengvai tirpstantį mišką toks liūdnas, koks liūdnas begali būti žmogus. Ne vaikiškai liūdnas – vaiko ašaros, nors sūrios, bet dar lengvos kaip karklažvirblis ir lengvai purpteli nuo nosies po apkabinimo ar paglostymo. Juolab ir ne svaigiai liūdnas kaip nesuprastas paauglys – tada širdis kala kaip genys, o naujoje jos skylutėje išlindęs kirminas nors ir baisus – bet slapta būna gardus. Neslėgė jo dar ir senatvės rūpesčiai – eigulys buvo per jaunas, kad džiaugtųsi bet kuria likusia diena, o ir šiaip tarp šimtamečių medžių nuolat jautėsi tik nebrandžiu neūžauga. Eigulys buvo liūdnesnis ir už ant akmens užplaukusią tirpstančią lytį, ir šlapią vienišą kelmą ant kurio neatsisėda nei vienas grybautojas, jis buvo liūdnesnis už pašautos stirnos akis ir sudegusią pirtį prie ežero. Lėtai lėtai kaip auliniai per šlapias pusnis taip ir jo mintys klampojo per prisiminimus: tūkstančius snaigių, o kiekvienos jų rašte, iš arčiau įsižiūrėjus, kabinosi dvi rankos – jo ir moters, kurios šiandien miške nebebuvo.
Moterį iš miesto eigulys parsivežė prieš keliolika metų. Vienuolika, dvylika, trylika – laiko praėjo būtent tiek, po kiek nustojame skaičiuoti. Per tiek laiko supūna ežero lieptas ir užželia nebelankoma maudyklė, per tiek laiko pasensta ir numiršta žvėris, per tiek laiko Lietuvoje dingo net žiema – išskyrus būtent šią žiemą, kai eigulys liko vienas. O kas iš to balto džiaugsmo, kai neturi su kuo juo pasidalinti? Eigulys nežinojo, kad ir moteris širdyje visai nesidžiaugė pagaliau vėl apšerkšnijusiais medžiais, girgždėjimu po batais ir savo paraudusiais skruostais. Širdyje ji meldė vėjo ir šlapdribos, debesų ir pernykščių dulkių – visko, kad tik ši žiema eitų visiškai veltui, kad nežadintų prisiminimų, kad saulė nekviestų šokti, kad sniegas nežibėtų eiguliui kaskart verdamas širdį tūkstančiais mažų spindulėlių. Tačiau žiema, kaip tyčia, iškrito nepaprastai graži: miške nutyso slidinėtojų vėžės, ant ežero ledo kaip grybai ėmė dygti palinkę žvejai, krantuose rūko pirtelių dūmai ir aidėjo šokančių į eketes aimanos. Jei būtų galėjusi, moteris juos visus būtų uždengusi didele samanų užuolaida – kad tik eigulys negirdėtų, kad tik galėtų ramiai gedėti, kad tik prisiminimai neblaškytų jo kaip paskutiniai trupiniai zylių lesyklėlėje. Tačiau moterį eiguliui priminė ne tik žiema – ją, dar net neatvėrus lango, primindavo jau per užuolaidos tarpelį slystanti gaivi sekmadienio šviesa, kuri spektre lūžo į šimtus rytų praleistų drauge, moterį eiguliui priminė pats laikas savaime, diena ir naktis, medis ir geležis, poilsis ir nuovargis, šlapios kojinės ir sausos kojinės, arbata, kurią ji mėgo ir kava – nes nemėgo – moterį eiguliui priminė ne tik radijuje šnypštelėjanti viena kita daina, bet muzika apskritai (kaip gerai, kad melodija miške buvo retas svečias, nebent atsklisdavo aido pavidalu nuo vasarojančių stovyklautojų). Moterį eiguliui priminė net jo paties barzda, tačiau blogiausia, kas galėjo nutikti eiguliui, kad moterį jam priminė…miškas. Krykščiančios antys ir lūšies pėdos, nendrės ir ąžuolai, tankmė ir loma – viskas jų buvo drauge ištyrinėta, o jei ir nebuvo, tai kaip šokio žingsneliai atkartojo poros išgyventą meilę: švelnumą ir pyktį, geismą ir kuklumą (argi moterys ir vyras nėra tiesiog du žvėrys meiliai besišildantys vienas kito saulėje, protarpiais vienas kitam žnybtelėjantys nugaron, argi miškas nėra sukurtas arba mylėti, arba drauge grožėtis kitų meilės vaisiais??).
Pajautęs šį saldžių prisiminimų kartumą, eigulys ėmė vengti eiti į mišką. Pušys ir eglės, upeliai ir urveliai, sausis, vasaris, kovas, balandis ir gegužis – viskas prarado prasmę it tuščias kiaunės išsiurbtas kiaušinis. Vienintelis dalykas, kuris moters nepriminė – tai jo kabineto siena, į kurią jis prigulęs ant kušetės žiūrėdavo per popiečio miegą – dabar šis miegas iš liūdesio ir apatijos ištįso į valandų valandas bejausmio drybsojimo. Ką daryti? Kur dingti? Miškas, juk, ne miestas, kuris kas kartą vis kitoks (todėl kai kam ir pavyksta vis kitoje sostinėje susirasti po naują meilužį), tai ne miestas, kuriame gali tiesiog pakabinti kitą iškabą ar išlipęs tolimoje traukinio stotyje pradėti gyvenimą iš naujo. Miškas visur – toks pats. Kur bevažiuotum, ten taip pat švelniai kaip mylimosios plaukai šnarės smilgos ir lapai, kur bevažiuotum lygiai taip pat spindės saulės zuikučiai kaip kadais įsimylėjusios jos akys… Tačiau palikti miško eigulys irgi negalėjo – jis nemokėjo nieko kito, tik rūpintis gyvūnais ir moterimi. Taip rūpinosi, taip mylėjo, kad, atrodo, maitindavo ją jau ne iš lėkščių, o iš rankų. Taip mylėjo, kad prieš kiekvieną išbandymą mintyse parišdavo, kaip jauną medelį, kad tik nenulaužtų jos pikti vėjai. Taip mylėjo, taip mylėjo, kad tą, kuris ją pasivogė ir išsivežė atgal į miestą būtų nušovęs iš savo medžioklinio šautuvo ir iš jo pasidaręs kilimą prie židinio. Prie židinio, prie kurio jau niekada nebesišildys jo moteris. Tik tam, kad palaikytų bent minimalų jo rusenimą eigulys kartais išlįsdavo į lauką – giliau širdyje jis suprato, kad ne tik moteriai, bet ir miškui jo ne taip ir reikia. Juk ir be jo pagalbos elniai pames ragus, ir be jo pagalbos iš miego pabus barsukas, visas pavasaris ateis be jo pagalbos, o jei kokia stirnelė ir neiškęs alkio, ji taps puikia puota kitiems badaujantiems jos kaimynams. Tačiau tą dieną eigulys gavo skubu iškvietimą – kažkas pjauna alksnyną prie ežero ir nori-nenori pakilo į mišką.
Taigi, kaip jau žinome, per lengvai tirpstantį mišką eigulys ėjo toks liūdnas, koks liūdnas begali būti žmogus. Galbūt… dar liūdnesnis nei įprastai – pirmi sušvilpę paukščiai ir lašai nuo varveklio išdavė, kad lėtai, labai lėtai artėja pavasaris. Saulės pliūpsniai? Džiaugsmingi tirpsmo upeliai? Kačiukai? Snieguolės? Mintys apie gresiantį gamtos šėlsmą eiguliui kėlė siaubą ir skausmą vienu metu, atrodė, kad tuoj tuoj visas pasaulis ims juoktis iš jo pilnu balsu, o dar vėliau pražysiančios gėlės neprimins nieko kito tik spalvingą ir kvapnų juokdario kostiumą. Galbūt todėl žmonės dažnai numiršta viduržiemį? – svarstė jis. Gal todėl, kad jų sužeistiems kūnams nebereikėtų atremti išprotėjusio atgimimo šokio, kad tas svaigulys nekankintų, neviliotų apsukti dar vieno rato aplink saulę, kai vis tiek nebeturi jėgų, kad galėtum tiesiog ramiai užsimerkti ir išeiti, o iki vasaros visi jau būtų pamiršę tavo vardą ir galėtų toliau džiaugtis savo gyvenimais? Taip mąstė eigulys žingsniuodamas palei į ežerą sliūkinantį upelį ir net nebandydamas pažvelgti į pagyvėjusią jo srovę. Iš tiesų, nelabai jis teskubėjo ir į įvykio vietą. Tegu pjauna tuos prakeiktus medžius! – galvojo mintyse dėliodamas, ką verčiau jam daryti su prisiminimų kamienais savo paties atminties girioje. Palikti? Iškirsti? Padegti? Aptverti tvora? Iki tol tęstinumas – tiek medžio tiek žmogaus – eiguliui buvo didžiausias brangenybė: iš atminties, santykių, jungčių tarp „seniau ir dabar“ jis sėmėsi stiprybės, o visas patirtis kruopščiai saugojo savo atminties drevėse. Tačiau dabar tose drevėse jam pasislėpti tapo nebeįmanoma: praėjęs laikas priminė ją, ją ir dar kartą ją ir tragediją, kuri tarp jų vyko. Klausite, kokia gi tai tragedija? Tai – tiesiog dviejų žmonių mirtis, žaviausių gražiausių gyvenimo metų sušaudymas į krūtinę ir užkasimas duobėje net be galimybės kartais uždegti žvakelę ar aplankyti. Tai lyg apeiti žemės rutulį ir viską pamiršti, lyg sudeginti ilgus metus statytą miestą, lyg staiga netekti svarbiausio gyvenimo etapo – pavyzdžiui, vaikystės – kartu su visa tėvų ir senelių meile, kiemo draugais, net netekti vardo: juk tuos keliolika metų moteris jį kvietė kitu – meilesniu – vardu, kaip kad paprastai vieni kitus kviečia mylimieji. Palyginus su visu šiuo skausmu, kova su miško kirtėjais, gamtininko pašaukimas, juolab darbinės kasdienės užduotys eiguliui tą akimirką atrodė tik varginantis gyvenimo balastas, kažkoks lyg per vandenį girdimas triukšmas neleidžiantis pasislėpti ir tyliai inkšti, o verčiantis lyg kaliausei atsistoti pakelėje ir savo tuščia šiaudine siela dar kažką atbaidyti. Būtent taip jis ir jautėsi – kaip kaliausė, o ilgai neskustas veidas ir susiglamžęs švarkas padėjo vidiniams pojūčiams beveik susiliesti su realybe. Neaišku, ar todėl, kad eigulio barzda jau priminė paukščio lizdą, ar todėl, kad per pjūklo garsus nebuvo girdėti, kaip jis priartėjo, miško kirtėjai, trys kauštelėjusios figūros, net nepastebėjo, kad eigulys jau čia ir juos stebi.
Iš vyrų aprangos ir žodyno buvo galima suprasti, kad jie – daug vargo matę kraštiečiai. Ne visai vietiniai – eigulys juos būtų pažinęs, tačiau ir ne visiški prašalaičiai – žmogaus tarmę atskiri net greičiau nei pavienes mintis. Ir nors aukštaitiška gaida paprastai yra labai linksma, šį kartą ji skambėjo mažoriškai: vyrai, panašu, visai nesidžiaugė talka, net akies krašteliu nesigėrėjo ir ežeru. Tokia šaltakraujiška operacija eigulio visai nestebino: jis žinojo, kad žiema buvo netikėtai ilga ir šalta ir kaimiečiai pritrūko malkų, jis žinojo, kad vyresni, jau patys prisimalkauti nepajėgiantys žmonės jas perka iš kaimo pijokėlių, jis žinojo, kad niekas nenori žinoti, iš kur tas malkas pijokėliai atsiveža, jis žinojo, kad tokiems žmonėms nebegaila nukirsti nei medžio, nei – netyčia – vieno ar kito plaštakos piršto. Pats parimęs kaip pijokėlis prie tolimesnio medžio eigulys stebėjo kaimiečių darbą ir net nekrustelėjo – šį kartą jam buvo beveik vis vien, kas įvyks, šį kartą jis net… jautė pasitenkinimą kiekvienam medeliui bumbtelint žemėn.
-Vyrai, gal reikia pagalbos? – linksmai ir tariamai nerūpestingai šūktelėjo eigulys prieš tai jį išduodančią kepurę paslėpęs užantyje.
– Nereikia. – automatiškai, net beveik nedirstelėjęs į eigulį atšovė vienas vyriškis ir toliau susiraukęs džyrino žievę.
– Kad neturim kuo atsilyginti, o veltui tikrai nesitampysi. – į eigulį pagaliau sureagavo jaunesnis ir smalsesnis medkirtys.
Eiguliui buvo keista, kad nei vienas iš vyrų nė neįtarė klastos ar kontrolės galimybės ir trumpam jų net lengvai pagailo, tačiau ne gailestis čia buvo svarbiausias jausmas. Savo tvirtose rankose eigulys pajautė kažkokį pulsavimą: jis irgi norėjo pačiupti pjūklą.
– Duokit man pabandyti! Matau, pavargot! – karštligiškai pripuolęs arčiau sušuko.
Vyresnieji vyrai dabar jau nepatikliai dėbtelėjo į eigulį, tačiau pjūklas buvo jaunojo rankose ir jis nesusilaikė nuo kontakto su keistu nepažįstamuoju:
– Imk, kad nori, tik jei suvarysi, tai, žinok, be naujos grandinės iš miško neišleisim.
Tačiau eigulys buvo ramus. Jis puikiai žinojo, kaip paguldyti medį, kažkuria prasme tai darė tobulai kaip anesteziologas puikiai išmanantis žmogaus anatomiją, medžiagų apykaitą ir žinantis, kur geriausia suleisti vaistus. Tvirtai paėmęs pjūklą į rankas, jis paguldė vieną medį, tada antrą, trečią – akis išsprogdinę vyrukai vos spėjo trauktis iš po braškančių gražuolių, kad negautų galo pirmiau laiko. Eiguliui į akis pasipylė prakaitas, teko net nusimesti kailinius, tačiau jis nepaleido pjūklo – grandinė griežė iš pykčio kaip jo dantys, kaito kūnas ir pjūklo rankena, tačiau kol akys tamsėjo, giraitėje šviesėjo – greitai čia paliko tik nuoga aikštelė – nuoga, kaip jo mylimoji, kadais besimaudžiusi šitoje atokioje ežero pakrantėje. Tada ji buvo bent dešimt metų jaunesnė, o kai kurie iš pribaigtų medžių – per liauni šešėliui, todėl ir vieta puikiai tiko saulėtoms maudynėms.
Eigulys pjovė ir pjovė, kad aidėjo visas miškas, sniegą padengė pjuvenos, išsilakstė net drąsiausios ir smalsiausios varnos. Po gero pusvalandžio mūšio, eigulys numetė pjūklą ir numojęs ranka, vienmegztinis nusvirduliavo tolyn.
Jis ėjo, ėjo, ėjo jau per lengvai temstantį ir vėstantį mišką į niekur, kol rado vienišas ėdžias ir, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, į jas atsigulė.
Eigulys pabudo ant vandens, kažkokioje keistoje valtyje, o tiksliau – luote grubiai išskobtame iš didelio storo medžio. Pirmasis klausimas jo galvoje buvo ne, kas atsitiko, ne kur jis yra, o, grynai iš profesinio įpročio: iš kokios medienos pagamintas tas luotas?? Kas sugebėjo paguldyti ir išskobti tokį galiūną?? Trumpai pabusdamas ir vėl atsijungdamas nuo supimo jis taip dreifavo savo mintyse ir ežere gal keliolika minučių, kol pagaliau išdrįso pakelti galvą. Bet tik tai padaręs, tik apsidairęs, iš karto krito atgal į dugną: vaizdas kurį pamatė buvo daugiau nei neįtikėtinas.
Eigulio luotą, prisirišusi prie savojo luoto, tempė mergina. Jos veido nesimatė – tik palaidi, gana nuo vėjo pasivėlę plaukai ir iš odos bei kailio pasiūtas aprėdas – nei tai maudymosi kostiumėlis, nei tai apsiaustas: štai klubai buvo beveik nuogi, o pečiai uždengti net keliais sluoksniais. Priešais merginą, nesuprasi irklu ar pagaliu, stiliumi panašiu į kanojininko irklavo dar kelios figūros: tokios lieknos ir apsikarsčiusios neaiškiais skarmalais, kad buvo sunku suprasti jų tikslų amžių ir lytį. Eigulys spėjo tik pamatyti, kad viena iš figūrų žeberklu smeigtelėjo vandenin ir iš karto ištraukė žuvį – to užteko, kad tuo pačiu žeberklu eigulį persmeigtų baimė ir jis pabandytų perkrauti smegenis: gal tai, ką jis mato yra tik sapnas, kliedesys, haliucinacija, gal vėl užsimerkus ir atsimerkus viskas išsispręs? Tačiau supimas bei irklų pliuškenimas net ir užvėrus akis niekur nedingo. Luotas kvepėjo degėsiais, o balutėje gulinčios kojos šlapo ir šalo – nereikėjo nei įsižnybti, kad suprastum, jog viskas nėra tiesiog sapnas. Rebusą pasunkino ir tai, kad paskutinis eigulio prisiminimas prieš nubudimą buvo miškas žiemą, o dabar jis – jau iš ledo išsilaisvinusiame ežere ir oras maloniai drungnas: gal net balandžio jaukumo. Milijonas minčių užplūdo eigulio ir taip sprogstančią galvą, tačiau šalia baimės jį aplankė ir palengvėjimas: gal jis žuvo, gal nutiko pasaulio pabaiga, gal pagaliau jis išsivaduos iš vienišą gyvenimą persmelkusios širdgėlos??? Paskęsti, sušalti, būti persmeigtam žeberklo ir suvalgytam jam neatrodė blogiausias dalykas, kuris galėjo nutikti. Daug baisiau būtų buvę grįžti atgal – į realybę, į liūdniausią savo gyvenimo dieną ir pažliugusį pilną prisiminimų mišką. Todėl, nepaisant visos beprotybės, eigulys nusprendė tiesiog likti savo vietoje, kuri dabar buvo luoto dugne, ir laukti.
Jau visai netrukus luotas bumbtelėjo į kitą medinį paviršių, galbūt lieptą, ir pasigirdo lipančių žmonių pėdų bildenimas. Toks greitas prisišvartavimas eigulį net šiek tiek nuramino: iš to kelių sekundžių apsidairymo jis spėjo, kad ežeras, kuriame atsidūrė – tai tas pats jam pažįstamas ežeras, o greitai pasiektas krantas šį spėjimą tik dar patvirtino. Žmonėms išlipus, sausumoj pasigirdo moterų ir vyrų balsai: iš toliau jų kalba atrodė pažįstama, tačiau vėjui arčiau atpūtus pavienius žodžius, juos sunkiai galėjo suprasti – nebent vieną kitą. Aišku buvo tik viena – jo pasirodymas žmonėms sukėlė nerimą, todėl eigulys nusprendė apsimesti pusiau negyvu.
Kantriai, kantriai lyg pas daktarą ant apžiūros suolo eigulys gulėjo luote, kol prie jo ėmė artėti būrelis siluetų. Kadangi atsimerkti jis neišdrįso, viską regėjo tik per blakstienas šviesos ir šešėlio pavidalu, tačiau to užteko, kad suprastų, jog luotai prisišvartavo mažyčiame kaimelyje ant vandens: prie pat liepto krašto juodavo durys į trobeles, o šnerves kuteno įvairūs dūmai: kepamos mėsos, žuvies ir kažkokių žolelių.
Staiga šį tyrinėjimo seansą nutraukė pliūpsnis šalto vandens ant veido – iš netikėtumo eigulys net akimirkai atsimerkė, tačiau panašu, kad to niekas nepastebėjo. O jis spėjo pastebėti – iš beržo tošies kibirėlio šliūkštelėjo ta pati mergina, kuri jį atsitempė luotu. Nuo vėsaus vandens eigulį nupurtė šiurpas ir jis norėjo susigūžti, tačiau nusprendė susivaldyti: suprato, kad jei atrodys leisgyvis, greičiau sulauks užuojautos nei agresijos, o kartu ir išloš laiko suvokti, kur atsidūrė, ir kokie jį supančių žmonių ketinimai. (Panašu, kad tie žmonės irgi bandė suprasti, koks gi ketinimas yra jo?).
– Girdi? – pažįstamą žodį ištarė vienas vyras, bet eiguliui neatsakius, sumurmėjo jau kažką visai nesuprantamo.
– Jis gulėjo užsimerkęs krante, – vyrui paaiškino moteris.
– Pažiūrėk, ar sveikas, – paliepė vyras.
Eigulys tikėjosi, kad paliepimą vykdys moteris, tačiau prie jo palinko įvairiais kaulelių pakabukais pasipuošęs žilutėlis vyras ir švelniai palietė eigulio kaktą, širdį, patikrino dantis, galų gale – vos vos pravėrė akių vokus. Po to sekė kišenių patikra, tiksliau – zonos aplink diržą, bet netikėtai apčiuopus ir kišenes, vyras ištraukė eigulio kepurę, užsidėjo sau ant galvos ir smagiai nusijuokė. Tas juokas eigulio visai nesupykdė, labiau – nuramino. Žmogus turintis humoro jausmą, net jeigu jo kaklą puošia kiaunių kaukolės, veikiausiai turės ir kitokius jausmus.
– Gyvas! – dar kartą nusijuokė vyras ir nuo galvos nusivožęs kepurę pasėmė ežero vandens, kad dar kartą šliūkštelėtų eiguliui į veidą.
Šį kartą eigulys nesusilaikė ir atsimerkė. Dabar šis mirksnis ir gyvybės ženklai neliko nepastebėti – grupelė ėmė juoktis ir ploti rankomis, o toks gestas beveik privertė eigulį viltis, kad jis tiesiog pateko į teatralizuotą stovyklą (paskutinę jos sceną), kokios dažnai vykdavo jo ežero pakrantėje. Tačiau kalbėtis su gelbėtojais-pagrobėjais vis tiek dar neišdrįso – tokios stebėjimo taktikos buvo išmokęs ilgus metus bandydamas prisijaukinti sutiktus žvėris.
– Stokis, storas šame! – dar linksmiau nei prieš tai sušuko žilasis jį apieškojęs pokštininkas, taip beveik prajuokindamas eigulį (kuris neatsiminė, kada paskutinį kartą besijuokė, todėl būtų iš inercijos mielai atsistojęs, bet susilaikė).
Vyrai eigulį dar pabaksnojo, pakrutino, tačiau pamatę, kad nieko nebus, nusprendė jį už pažastų ištempti ant liepto ir užmetę ant iš neaiškios medžiagos suausto tinklo ėmė tempti į vidų – į trobelę su ugniakuru viduje.
Eigulį paguldė ant šieno. Nedidelėje patalpoje buvo dar kelios kaugės šiaudų, žvejybos ir medžioklės įrankiai, keli moliniai puodai, šiek tiek kailių. Kartu su eiguliu name pasiliko ir storu šamu jį išvadinęs senis bei išgelbėjusi mergina. Kartu jie kažką tyliai šnabždėjosi, kol senis priėjo prie eigulio ir pakėlęs jo megztinį apžiūrėjo krūtinę, šonus, kaklą galbūt ieškodamas sužeidimų, o nieko neradęs – pagūžčiojo pečiais.
– Iš kur atėjai? – paklausė senis.
Eigulys tylėjo ir toliau apsimetė tik pusiau sąmoningu. Nepatikliai į apsimetėlį dirstelėjęs senis grįžo prie molinį puodą kaičiančios merginos ir įmetė į jo turinį kažkokių žolelių iš mažo odinio maišelio. Viralas burbuliavo keliolika minučių – per tą laiką laiką senis ir mergina nei kalbėjosi, nei žiūrėjo į netikėtą svečią: eiguliui buvo sunku suprasti, ar tyla buvo jų papratimas, ar jie įgyvendino kažkokį ritualą. Visgi, galų gale senis samčiu pasėmė viralo ir priklaupęs prie eigulio, pasiūlė jį gerti.
– Ne ne… – vaidindamas alpstantį eigulys papurtė galvą. Nors ir labai norėjo gerti, jį gąsdino tai, kad į viralą buvo įberta kažko iš paslaptingo maišelio. Senis pabandė eigulį girdyti prievarta, tačiau viralas tik nutekėjo per kietai sučiauptas eigulio lūpas, taip sukeldamas senio susierzinimą.
– Durnas! – mestelėjo senis, o pažįstamas netikėtai ištartas žodis vėl prajuokino eigulį. Šį kartą lengvas šypsnis jo veide neliko nepastebėtas – jį užgaudė mergina ir jai viltingai sužibo žalios akys.
– Duok man! – mergina čiupo samtį iš senolio ir prieš tai pati demonstratyviai iš jo atsigėrusi atkišo eiguliui. Tai buvo ženklas, kad gėrimas nenuodingas ir saugus, o, greičiausiai, gal net naudingas gerti.
Eigulys iš prigimties buvo malonus žmogus ir vertino svetingumą, todėl nesusilaikė: vis dar kiek vaidindamas paliegusį leido merginai jį pagirdyti iš savo rankų. Gėrimas atsidavė žuvies sultiniu ir pelynu vienu metu – iš to netikėtumo eigulys net susižiaugčiojo, tačiau susilaikė nepagadinęs visai švarių namelio grindų.
Pamatęs, kad svečias atsigauna, žilagalvis jau patogiau įsitaisė prie pat eigulio.
– Iš kur atėjai? – jau skambėjusį klausimą pakartojo senolis, bet eigulys vėl neatsakė.
– Kiek braukei? – kiek pagalvojęs, tartum svetima kalba dar kartą paklausė vyriškis, tačiau atsakymo taip ir neišgirdo.
– Nuo Kirneilio ar nuo Dūrių!? – jau atsistojęs parodė rankom į skirtingas puses, mostus papildė ėjimo ir plaukimo gestais.
Čia eigulys jau neteko žado. Kad šie luotais plaukiojantys, oda ir kailiais grožybes dangstantys žmonės mokėjo vieną kitą jam suprantamą žodį ir išsireiškimą jis dar galėjo suprasti. Bet tiksliai nuvadinti aplinkinius ežerus, lyg ne jis, o jie būtų braižę apylinkės žemėlapius – šito jau buvo per daug. Kita vertus, eigulys buvo girdėjęs, kad vandenų – upių ir ežerų pavadinimai nesikeičia per amžių amžius – dažniausiai mes vadiname juos taip, kaip prieš šimtus ar net tūkstančius metų juos pavadino pirmieji prie jų įsikūrę atvykėliai. Ar tai reiškia, kad šiems žmogeliams jis turi būti dėkingas už visus aplinkinių ežerų vardus? Ar tai reiškia, kad apie vandenis, jų žuvis, paukščius ir kitus gyvius jie žino galbūt daugiau negu jis?? Minčių ir klausimų buvo apstu – tiek daug, kad eigulys būtų mielai vėl apsimetęs nesąmoningu, tačiau galų gale jis neišlaikė ir leptelėjo:
– Aš atėjau nuo Lakesos.
Šie žodžiai abiems jo kambariokams išsprogdino akis labiau, nei jos buvo išsprogusios virš ugniakuro kepančiai žuviai. Galimai duetas nesitikėjo, kad šis keistai apsirengęs, kone išsidabinęs prašalaitis ne tik kad mokės jų kalbą, bet ir žinos jų ežero vardą. Ką tai gali reikšti jų saugumui: ar jis priešas, nes atrodo kitaip, ar savas, nes kažkiek juos supranta ir vadina jų namus taip pat kaip jie? Kaip išsiaiškinti, kad tas vyras – ne šnipas ir paskui save į saugų kaimelį ant vandens nesukvies dar keliasdešimt grobio ištroškusių saviškių?
– Iš kur tu žinai? Ir ko tu nori? – griežtai paklausė senolis.
Ko jis nori… Eigulys nežinojo, ko jis nori net savo gimtajame dvidešimt pirmajame amžiuje, savo nugludintoje sustyguotoje kasdienybėje. Kaipgi tada jis galėjo žinoti, ko norėti čia – gal pora tūkstančių metų atgal svečiuose pas neaiškius veikėjus? Valgyti jis nenorėjo, atsigerti ką tik gavo ir vos neapsivėmė. Miegoti ir tikėtis, kad tiesiog nubus vėl savo gyvenime irgi nenorėjo, o tiksliau – negalėjo, nes vos užsimerkus, jam kažkas vis šliūkštelėdavo ledinio vandens. Todėl eigulys, po kurio žilstančia barzda ir nuo skausmo surambėjusia širdimi šiaip kažkur labai giliai slypėjo linksmas žmogus kiek nerūpestingai ir nuoširdžiai atsakė:.
– Meilės ir ramybės.
Toks pareiškimas jo naujiesiems draugams akivaizdžiai buvo netikėtas. Mergina šiek tiek sutriko ir net paraudo, senis šyptelėjo. Jiedu ėmė kažką tartis vis kartodami žodį m e i l ė, tačiau ramybės jie neakcentavo. Gal nežinojo tokio išsireiškimo? Juk tikrai: kokia čia ramybė, kai turi bijoti kiekvieno atvykėlio, kai gyveni vidury ežero tikėdamasis, kad taip ištempsi ilgiau nei tavo amžininkai sausumoje? Gal reikėjo sakyti „taikos“? Bet juk eigulys nusileido ne prie Antrojo pasaulinio karo derybų stalo, todėl ir ši mintis jį vėl prajuokino. (Kažin kodėl buvo taip linksma – galbūt tas išgertas viralas kažkaip jį veikė?).
Senis ir mergina į namelį pasikvietė daugiau žmonių. Jie ilgai diskutavo, apžiūrinėjo eigulį, uždavė šiek tiek klausimų, tačiau į atsakymus jis nebesivėlė – visų pirma, jau prisišnekėjo, visų antra, kūnas, o ypač liežuvis jautėsi apsunkęs ir akys vis labiau merkėsi. Dar smalsuoliams neišsiskirsčius, šį kartą jis užsnūdo jau iš tikrųjų ir miegojo ilgai ir ypatingai kietai. Tačiau nubudo, ne kur tikėjosi – ne kirtime ir ne ant savo darbinės kušetės.
Pro pravirą mažojo namelio durų angą į kambarį plieskė pavasarinė saulė ir veržėsi gaivus vėjas. Panašu, kad jis buvo tikrai smarkus, nes ežero bangos teliūskavo taip, kad atrodė trankėsi tiesiai į kambario sienas. Kaip ir kažkoks viralas katile – iš kvapo tapo panašu, kad ten vėl kunkuliavo neaiški žuvienė. Kambaryje nieko nebuvo išskyrus eigulį atseit išgelbėjusią merginą (juk, kaip jos luote atsirado eigulys neatsiminė), ji susikaupusi ir tyli laužė šakeles į ugnį stengdamasi nepažadinti svečio. Kol kambariokė skendėjo kulinariniame transe, eigulys turėjo laiko ją apžiūrėti: iš pirmo žvilgsnio, jei nekreipiant dėmesio į rūbus, ji būtų galėjus priminti bet kurią šiuolaikinę merginą. Tiesa – kiek atletiškesnę, grubesnių judesių, galbūt kiek griežtesnių bruožų. Plaukai jos šiandien buvo nebe tokie suvelti ir kruopščiai sušukuoti, veidas taip pat – nebe suodinas kaip iš vakaro. Pagaliau pajautusi, kad svečias ją stebi, mergina krūptelėjo ir iššiepė baltus dar labai sveikus dantis.
– Tu dabar gyvensi čia su manim,– išdidžiai pasakė.
Eigulys to pasakymo nepriėmė rimtai ir nuoširdžiai nusijuokė.
– Nenori?? Aš tau negraži?? – tiesmukai kaip vaikas sunerimo mergina atsistodama nuo
ugniakuro ir taip tartum parodydama visą savo grožį.
Mandagus eigulys sutriko nuo tokio klausimo – bet kuriam pasaulio kampelyje bet kuriam laikotarpyje šis klausimas būtų išmušęs iš vėžių: juk negali pasakyti, kad mergina negraži, tačiau drėbti komplimentą visiškai nepažįstamajai tokioje intymioje erdvėje irgi gali būti įžūlu.
– Aš turiu važiuoti namo, – pasakė eigulys ir, supratęs klaidą, pasitaisė, – tai yra eiti! Plaukti!
– Aš turiu luotą. Ir namą tik sau, nes mirė mano šeima. Aš gerai medžioju ir darau skanią mėsą, ne tik žuvį. Aš dar esu jauna ir nesergu, – sunkiai suprantamomis sakinių struktūromis mintis ir pasiūlymus bėrė mergina, galbūt pirmoji istorike feministė nepabūgusi pirštis visiškai nepažįstamam vyriškiui.
– Aš turiu eiti namo… – pakartojo eigulys mintyse jau pasijutęs kaltas vien dėl šio dialogo ir fakto, kad nakvojo viename kambaryje su svetima mergina – iš inercijos jis dar buvo ištikimas savo žmonai.
– Tu manęs nenori??? – dar tiesiau paklausė mergina ir pridūrė. – Aš tau galiu pagimdyti daug vaikų.
Eiguliui nugarą išpylė šaltas prakaitas, tartum tuos vaikus gimdyti turėtų jis pats, tačiau nusprendė susikaupti ir mąstyti visiškai racionaliai. Paprastai tiesmukai merginai turi veikti tiesmukos taisyklės. Todėl jis nusprendė su ja kalbėti nuoširdžiai ir greitai – kol nepažįstamoji dar visai neįsiaudrino.
– Aš namie turiu žmoną, – drėbtelėjo eigulys, tiesa, gal ne visai įtikinamai, nes žmona, nors dar ir oficiali, jau senokai nebebuvo su juo.
Šie jo žodžiai merginą akivaizdžiai nuliūdino. Ir nors jos akyse pasirodė pagarba, ji dar liko kažko iki galo nesupratusi.
– Bet tu vakar sakei, kad nori meilės!!!
Čia eigulys nebeatlaikė. Dienų dienas galvojęs apie meilę, šimtus kartų patikėjęs ir vėl nuneigęs ją, galų gale nuo tų minčių išprotėjęs ir iškirtęs nuostabią miško pakrantę, jis net čia – fantastiniam nežinomam laikmetyje, gyvenvietėje ant polių, negalėjo pailsėti nuo tos suknistos meilės temos! Negana to, apie meilę jam aiškina vos prieš keliolika valandų sutikta mažvaikė!!!
– O kas yra meilė?! Kas tai yra?! – sugriaudėjo eigulys gniauždamas kumščius ir tramdydamas ašaras, kad net drąsioji jo geidžianti medžiotoja krūptelėjo. Tačiau galbūt ji dar nebuvo pratusi prie satyros, todėl samčiu pakrapščiusi plaukų kupetą nuoširdžiai ėmė atsakinėti į klausimą.
– Meilė yra, kai vyras labai nori moters, o moteris irgi nori to vyro, todėl jinai leidžiasi jo pagrobiama. Tada moteris būna vyrui labai meili, jiems gimsta vaikai ir jie kartu augina ir rūpinasi vaikais bei gina vienas kita nuo pavojų pirmiau ir smarkiau nei kitus gentainius, – kaip žirnius mintis apie meilę bėrė mergina, tačiau eigulys ją nutraukė.
– O ką daryt, jei moterį pagrobia kitas vyras?? Ką daryt jeigu jinai jam nebe meili?? – vėl jau kone karštligiškai sušuko jis, tačiau merginos tai nebeišgąsdino – turbūt kaip ir viso pasaulio moterims, taip ir jai meilės tema ir joje atviras vyriškos lyties pašnekovas buvo svarbiausia už viską, todėl ji tęsė.
– Tada tu turi užmušti tą kitą vyrą ir taip parodyti, kad jos nori labiau nei jis. Kito kelio nėra, nes ji bus su tuo, kuris jos norės labiausiai ir tai įrodys!
Užmušti kitą vyrą. Kaip eigulys to nepagalvojo! Humanizmas prieš šeimos gerovę! Kas galėjo numanyti! Eigulys ėmė purtytis – neaišku iš juoko ar iš isterijos – ir jau gailėtis, kad negimė šiame kaime – kaip tada viskas būtų paprasta!
– Tada aš turiu grįžti į krantą ir užmušti kitą vyrą! – lyg eilinę darbotvarkės eilutę pranešė jis savo pašnekovei ir tai, regis, jos visai nenustebino.
– Jei reikia, tai reikia. Prieš tai tave ne taip supratau, – kiek nusivylusi, bet mandagiai atsakė mergina. – Tačiau yra viena bėda. Tu kol kas negali grįžti į krantą. Tai dėl mūsų saugumo. Gentis turi tikrinti, ar tu ne priešas, kol pakils dvylika mėnulių. Tai reiškia, kad praleisi su mumis dar daug laiko.
– Dvylika mėnulių! Per tą laiką mano moteris susiras dar dvylika vyrų! – pusiau juokais pusiau išprotėjęs atšovė eigulys ir pamiršęs, kad vaidina sergantį ėmė karštligiškai vaikščioti po kambarį pirmyn atgal. Galų gale vėl atsitūpė kampe ir ėmė raudoti. – Ar negaliu tiesiog dingti, o tu pasakysi, kad mane pribaigė, koks kitas tavo vyras, kuris tavęs norėjo labiau??? Toks keistas pasiūlymas merginos, regis, visai nenustebino, tačiau ją nustebino vyriškos ašaros. Labai susirūpinusi, bet jau ne viliojančiai ji pritūpė prie eigulio ir ėmė kailio atraiža jam šluostyti ašaras.
– Matau, kad tu tikrai labai nori tos kitos moters. Bet aš negaliu pasakyti, kad tave kas nors nudėjo: visi vieni kitus čia pažįstame ir tuoj išsiaiškins, kad aš melavau. Tačiau aš galiu pasakyti, kad tu toliau silpai, silpai, kol nusibaigei, o aš, bandžiusi su tavimi suartėti, pamačiau, kad tu dar ir sergi užkrečiama meilės liga, todėl tave nusprendžiau nedelsiant palaidoti ir atskirti nuo kaimo.
– Mane??? Palaidoti??? Po žeme??? – rankom plojo eigulys.
– Ne po žeme, mirusiuosius mes paguldome ant supinto plausto ir paleidžiame žemyn upe – labai greitai juos sudoroja jei ne srovė, tai alkani žvėrys ir paukščiai. Išlydėjimas vyksta naktį, iš karto po mirties, todėl niekas nepamatys ir neklaus, kodėl nekviečiau su tavimi atsisveikinti. Tačiau aš negaliu tik pameluoti, kad tave palaidojau – turiu iš tikrųjų paleisti upėn. Toks mano įsitikinimas. Jei to nepadarysiu – dievai užsirūstins.
Nors pašarvojimas ant vandens skambėjo kaip visiška beprotybė, ši mintis gąsdino eigulį mažiau, nei pakasimas po žeme, žūtis nuo pavydaus konkurento ar gyvenimas su nekantria žuvies virėja. Jis pasiprašė būti palaidotas dar tą patį vakarą, o kaip kyšį dėl šventos ramybės savo „duobkasei“ dar pridėjo eigulio kepurę ir geležinę sagą iš megztinio.
Vidury nakties, vandens paukščiams nutilus, mėnuliui pavargus, o saulei dar nepakilus jie išsliūkino į lauką, sėdo į luotus ir išplaukė prie iš ežero ištekančios upės (tos upės eigulys nežinojo: matyt per tūkstančius metų jos vaga išdžiūvo, tačiau tolimoje praeityje, kurioje jie yrėsi dabar, ji dar buvo gana didelė ir srauni).
Sąmokslininkams priplaukus srovės sustiprėjimą, mergina į vandenį nuleido pintą milžinišką lopšį ir liepė eiguliui į ji atsigulti, o atsigulus rankas būtinai sukryžiuoti ant krūtinės. „Kaip keista – jau kartą taip dariau ėdžiose“, – pagalvojo eigulys, tačiau nieko nebesakė, tik atsisveikindamas pamojo merginai ranka ir patogiau įsitaisė. „Kaip bus, taip bus“, – galvojo, kol pajuto kaip maloniai liūliuoja tolyn: kojas laikas nuo laiko sukutendavo meldai, o virš nosies kas kelias minutes praskrisdavo ją grobiu palaikę šikšnosparniai.
Kas tada dėjosi eigulio galvoje? Galvojo jis apie meilės ir laiko santykį. Kada dėl moters verta rizikuoti numirti? Ar pačioje pradžioje, kai labiausiai jos nori ir reikia įveikti priešininkus, kaip kad sakė trobelės gyventoja? Ar kaip tik – į gyvenimo galą, nes tik laikas prideda vertę vieno eilinio vyro ir vienos eilinės moters istorijoje, tik laikas praleistas kartu yra autentiškas, jo nepakeis joks kitas žmogus, joks kitas žmogus niekada neišgyvens su tavimi tos pačios akimirkos, o tai reiškia, kad kuo daugiau akimirkų praleista kartu, tuo sunkiau nuplagijuojama, pakeičiama jūsų meilė. O kaip laikas veikia ištikimybę? Ar reikia būti ištikimu ne tik po artimojo mirties, bet ir tuo atveju, kai netikėtai atsidūrei kelis tūkstančius metų atgal – kai tavęs ir jos dar nei nebuvo? Kodėl jis buvo ištikimas savo moteriai praeityje, laike, kai dar nei jis pats, nei ji neegzistuoja? Ar meilė yra tiesiog žinojimas nepavaldus laikui ir vietai? O gal meilė yra atmintis? Ar meilė yra pažadas? O gal meilė – likimas, kuris tau skirtas nepaisant, kada gimei – dabar ar amžių amžius atgal…?
Taip eigulys plaukė per upę mąstydamas ir liūdnas, toks liūdnas, koks liūdnas begali būti žmogus.