Sigutė Lisauskienė 2024 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.
SUKARPYTAS LAIKAS
Sukarpė laikas sekundes –
Pernykščio sniego era baigės.
Nebepavys ir nesupras
Vasario vėjas sausio snaigės.
Stebiuosi tavo ramuma,
Ta šypsena pilna sarkazmo.
Akis nudažė pilkuma
Jaučiu, kad nieks nepasikeis –
Sekundės plauks kartu su metais.
O mano mintys surambės,
Nuglūdintos jausmų verpetuos.
Nekaltinu tavęs, savęs
Už sukarpyto laiko stygių.
Žiema, pavogus svajones,
Prie mūsų slenksčio pasiliko.
PRINOKO VAKARAS
Prinoko vakaras kaip sodo obuolys.
Gaivumas oro –lyg apsvaigus būčiau.
Žiūriu į dangų – gal žvaigždė maža nukris.
Skaičiuoju laiką bėgančių tolyn sekundžių.
Sulaižė dieną slibinas nakties.
Rasa suvilgė švelnią smilgų drobę.
Vėl pagalvojau: ar kada nors manęs ilgies?
O gal tave nakties sapnai pagrobė?
Fantazijų lobynuos vėlei paklydau-
Jų labirintuos klaidžioju kas naktį.
Tik mėnesėlis žvilgčioja langan,
Lyg klausdamas: „Gal pagaliau užtektų
Liūdnas mintis ant popieriau dėliot
Ir laukt žvaigždės, kad norą sugalvotum.
Tereikia tau gyvenimą beprotiškai mylėt,
Išskleist sparnus, tikėt, svajot, o nerusenti“.
Prinoko vakaras kaip sodo obuolys…
MINTYS RŪKE
Rūkas baltas ir tirštas
kaip rūgpienis šviežias.
Vakaras virsta ramiai
į laukimą nakties.
Viskas praeina.
Nuplaukia upe, pasimiršta…
Bet tu sugrįžt atgalios dar tikies.
Sniego malūnai nebemala
sausio paklodžių.
Vėjo varpai nebeaidi
tyliam džiugesy.
Vienišas varnas įkyriai kranksės
po naktinės kelionės.
Žodžiai paklys pamiršti
tarp beprasmių klaidų.
Ištiesiau delną
į miegantį vakaro rūką –
laša gerumas minkštai,
kaip avelės ausis.
Mintys vyniojas lengvai –
jos ilgam neužtruko.
Tik ar surasiu aš tą
kurs mane išklausys?
POITYVAS
Įjungiu pozityvą:
„Viskas praeina. Ir tai praeis”.
Nebebūsiu Katė,
kniaukianti prie svetimų durų –
juk vis vien jos neatsivers.
Mandagus šeimininkas
nenuvys šalin-
Katė turi susiprasti pati.
Išdidumas nugali.
Pėdinu gruodžio gatve
Šiaurinio vėjo pusėn.
Kažkur ten, giliai
dilgčioja nuoskaudų adatos.
Minkštas kailiukas pritvinkęs
šiurkščių tylėjimo žodžių.
Ledinis klausimas „Kodėl?”
žeidžia pavargusias nuo laukimo akis.
Įjungiu pozityvą:
„Viskas praeina. Praeis ir tai”.
Viskas praeina. O gal viskas lieka?
Tūkstantis metų
Tavęs nemačiau gal jau tūkstantį metų.
Tyloj vakarot mano mintys priprato.
Vėl dienos trumpėja per volungės sparną.
Ir naktys bemiegės, ir mėtos be kvapo.
Dėlioju žodžius – balto popieriaus lapas
Geriausiu draugu nejučiom man patapo.
Maldoj vakarinėj trys žodžiai lyg durklas –
Tikiu, išsipildys mano mažas stebuklas.
Tas tūkstantis metų pavirsta į sniegą…
Ateisi taip lauktas į sapną per miegą.
Kol vasaros vėjas mintis tavo lanko,
Atėjęs pabelsi į pravirą langą.
Tik aš neišgirsiu… Žvilgsniu nepakviesiu
Vėl tūkstantį metų vienatvėj liūdėsiu.
Pirmas sniegas
Pirmasis sniegas – kaip pirmas bučinys –
ištirpsta paryčiui ant mano skruosto.
Balta snaige pražydęs pasakys,
kad dėl tavęs laukimas nepabosta.
Nepasislėps sniege jausmai šalčiu suspindę.
Pavasario nelauks ir tyliai išplazdės,
kaip pirmos snaigės lašeliu rasos pavirtę –
jų tylią maldą pirmas sniegas tik girdės.
Saulėlydžio gaisrai
Laukimo pinklėse atodūsiai rudens.
Spalvas išbarstęs, lapkritis su vėjais kalbasi.
Saulėlydžio dangus liepsnoja metų gaisruose.
Lietus į nebūtį dienas suvystęs vejasi.
Pavargo akys nuo depresiško dangaus.
Jo atspindžiai pilki į paširdžius verpetais smelkiasi.
Nuogumo nepridengęs kaimo vidury
kaštonas iš drovumo savo tyliai juokiasi.
Aš švelniai priglundu prie jo belapių rankų –
ir atminties kertelėj vasaros prabunda ilgesys.
Prisiminimų puslapiai skaičiuoja mūsų laiką brangų.
Sekundės smėliu byra – jų niekas nebepasivys.
Gailiuosi to, ko vakar nebespėjau
tau pasakyt. Tu tyliai išėjai.
Laukimo pinklėse atodūsiai rudens ir vėjo
liepsnoja lapkričio saulėlydžio gaisrais.
PERPUS
Pasidalinkime perpus
rugsėjo ryto aromatą.
Rasos lašus ir tuos žvilgsnius,
kurių nieks niekados nemato.
Pasidalinkim svajones,
minčių erdves ir gaivų lietų.
Ir kelią link tavęs – manęs,
kad susitiktume iš lėto
pusiaukelėj virš debesų
rugsėjo paskutinę dieną.
Dalinsimės tada perpus
likimo dovanas po vieną.
Lai nuoskaudų jokių neliks –
Gyvenimas nuo šiol per pusę.
Į jokį krepšį nebetilps
ką mes pasidalinę būsim.
Ilzenbergo dvaro parke ( Rokiškio rajonas) palei taką išdykauja berniukiškos išvaizdos kupidonai.
Tai Kęstučio Dovydaičio skulptūra „Trys kupidonai „, atsiradusi dvaro parke 2018 metais.
Rugsėjo 22-ą dieną dar kartą lankiausi čia.
Mėginau „paišdykauti ” su kupidonais ir aš.
Štai kas iš to išėjo:
TRYS KUPIDONAI
Trys kupidonai sklandė dvaro parke.
Jie Meilės salą pavertė žaidimų aikštele.
O aš iš jaudulio likau apsalus. Laukiau: gal jie šį kart mane sužeis
aštria įsimylėjelių strėle?
Virš ežero jų juokas drąsiai skleidės.
Sparneliais užkliudydami mane,
Trys kupidonai smėlyje dėliojo baltas raides
ir prisijungti prie žaidimo ragino:
„Eime!
Drąsiau! Ištiesk rankas į dangų, skriski,
būk atvira svajonėms – Meilė pasibels.
Tik laukt mokėk. Nepasiduok pigioms vilionėms.
Tikėk, aštri strėlė tave tikrai sužeis.”
Akis užmerkiau… Nedrįsau kvėpuoti…
Širdelė daužėsi beprotišku ritmu…
Nepajutau, kaip smėlyje susidėliojo penkios raidės
į stebuklingai gražų žodį – į tą vienintelį
MYLIU.
Nebemoku
Aš laukti pavargau.
O gal jau nebemoku?
Nebegirdžiu plazdėjimo ir virpulio širdies.
Jaučiuos kasdien lyg nepatyrusi pirmokė,
Bijodama, kad prie lentos mane pakvies.
Naktiniai kuždesiai rudens vargonais aitriai groja –
Nežadina senų jausmų.
O gal jų nebėra?
Svajoju nukeliaut atgal
Į saldų vasaros rytojų,
Kad tapčiau sau vėl nepriklausoma ir atvira.
Išbarstė pakeliui po trupinį svaigaus laukimo,
Paskendę nebūtin neparašyti tau laiškai.
Jaučiu, kaip baltas nuovargis vėl viršų ima…
Ar tu mane už rankos dar laikai?
Aš laukti pavargau…
Nepastebėjau
Ar jau ruduo?
Visai nepastebėjau
anapilin išėjusių ryškių spalvų.
Vėl šuorai blausūs
šlapio, pikto vėjo
nuo ryto prausia lango stiklą.
Debesų užuolaidoj pilkoj
paslėpę saulę
šaltais liežuviais laižo
kiemo liepą išbadėję slibinai.
Ar jau ruduo?
Gelsvėjančiom beržų alėjom
ateis vienatvė
ir leidimo nesiklaus…
Diagnozė – Ruduo
Aš vakar pajutau –
sapnai spalvoto klevo lapuose užmiega.
Ir akys ašaroja dėl menkiausio nieko.
Širdies plakimui nebepaklūsta smalsūs norai.
Rytais plaukai lyg po šalnos šarmoja oriai.
Konsensuso su savimi nesugebu surasti.
Žinių nebeklausau. Nebegaliu pakęsti
TV laidų apie Balbieriškio gražuolę,
apie pabėgelius, pandemiją. Todėl sau uoliai
Enciklopediją sveikatos studijuoju,
tačiau nesurandu lig šiol, kokia liga mane užpuolė.
Nepadeda šermukšnių arbata –
nemiegu jau šešta naktis. Man sarmata
prisipažint, kad knygų neskaitau.
Eilėraščių nebekuriu. Laiškų draugams neberašau.
Užsidariau savy tarp sienų keturių
ir jokio stimulo sportuot nebeturiu…
Pakibo klausimas –
atsakymo nėra.
Mano diagnozė – RUDUO, deja.
Noris baltumos
Pasidaviau visuotinei iliuzijai,
kad sausis jau.
Bet gi lietus į langus nuo pat ryto.
O noris speigo baltumos,
kaip balto lapo jausmuose.
Ryte pripėdino širdin
piktybės žodžių lavina…
Ir vėl klaidingais siūlais
dienoraščio lapus siuvu.
Gal pavargau?
Kodėl taip noris baltumos?
Tą dieną buvo labai gražus saulėlydis. Saulė Želvų ežero sniegą nudažė raudonai. Pasijutau tarsi vaikštau po aguonų lauką.
Pėdos aguonų lauke
Man sapnavosi aguonų laukas
Baltame, speiguotame sniege.
Per tą lauką Viltį pasikinkęs,
Tu baltu žirgu atjojai pas mane.
Ak, kokia tada buvau laiminga…
Nors akimirką, sekundę – bet kartu.
O jausmai, tarsi nebūtų dingę,
Liejosi lyg upė be krantų.
Baltame sniege įmintos pėdos
Skleidėsi aguonų žieduose.
Aš išalkus bučinių raudau iš gėdos.
Tu švelnius žodžius dėliojai mintyse.
Negirdėjau jų. Ir nebeišgirsiu –
Jie sudegs aguonų liepsnose.
Ir vėl lauksiu, kad per baltą lauką
Tu sapne atjotum pas mane.
IŠEINANČIO SPALIO TAKELIS
Tu išeisi „Sudie“ nepasakęs,
Pasipuošęs rytine šalna.
Aš žiūrėsiu ir žado netekus,
Pavijui vis kartosiu „Deja“…
Kai sustosi prie vartų minutei
Pamojuot gelsvo klevo lapu,
Aš nurimsiu ir ilgesio upė
Paskandins mus į sapną abu.
Liks tik takas išeinančių žingsnių –
Toks auksinis, kaip liepų medus.
Dar sekundė… ir metams pradingsi,
Padalinęs laukimą perpus.
KAŽKAS TIKRAI ATEIS
Kažkas vis vien tikrai ateis:
pavasaris ar seno draugo laiškas.
Nakty tarp sienų keturių
jausmai prinokę trankiai blaškos.
Tu nuramint jų negali –
suplėšę paslapčių dėžutę
jie garsiai šaukia: ” O, dievai!
Juk negalėjo šito būti!”
Prisiminimų svaiguly
ryškėja pirmos meilės dramos:
Nusivylimai, ilgesys
ir naktys pilnaties neramios.
Tu laukei: juk tikrai ateis
pavasaris ar draugo laiškas.
Deja. Beliko tik viltis
ir liūdnas pabaigtuvių taškas…
Kol gruodis šventėmis vilios,
laukimas kauks vilku lig ryto,
prisiminimų svaiguly
pavasaris sniegu pražydo.
Du kitokie eilėraščiai. Pamėginau trumpam nukrypti nuo Meilės temos ir savo stiliaus.
Nereikalinga
Mergaitės lūpose
virpčioja kimūs žodžiai
voratinkliuotoje palėpėje
praplėkusiais rytais
dejuoja pelijanti kraičių skrynia
skauduliais nualintos
nežydėjusių ramunių vasaros
rasos gelmėse
paskendęs laukimas
vienintelio
mirusi upė
pavasariais neverkia.
Alergija penktadieniui
Krūpčioja sraigės
nuo suanglėjusių žingsnių
spengimo ausyse
paryčiui lūžta medžiai
nuo pažadų netesybos
gaisraviečių plėnys
apnuogina vakaro debesis
penktadienis vėl.
Nuodėmingai saldžios mintys
Nuodėmingai saldžios mintys
Tirpsta burnoje medum iš liepų skonio.
Nieks, deja, nepastebės mažo ilgesio,
Pražydusio veide šermukšnio ašarom raudonom.
Vakarai ilgi, numazgoti laukimu,
lyg paprasto stebuklo burtais.
Vėjas naktimis brazdena baltas langines
Ir gailiai klausia: „Kurtu?“
Pilnatis paklydėliams neleis pamesti savo lengvo tako.
Aš ir vėl girdžiu jausmus, kurie vidurnakčiais
Spalvotai, švelniai šneka.
O rytais jie klevo lapuose mažyčiais deimantais pražysta.
Ir iš ilgesio svajingo aukso volungėm debesyse pragysta.
Nuodėmingai saldžios mintys tirpsta burnoje, kaip laikas…
Beprotiškai ilga diena
Kokia beprotiškai ilga diena,
kol debesų pilka gama
minorines natas į žemę tyliai barsto,
o namuose esu sau visiškai viena.
Išbarsčius atminty prabėgusias datas –
gal kas supras, pakvies ištiest rankas –
sparnus į svaigų skrydį.
Tegul to aukščio vėjas man pavydi.
Virš debesų… Į properšą lietaus…
Nepasiges. Iš ilgesio nemirs.
Ir to svaigumo aukščio niekad nepatirs.
Sekundės byra, lyg į smėlį įspaustos pėdos praeity.
Tave šaukiu. Manęs tu negirdi.
Kokia beprotiškai ilga diena…
Rugpjūčio pradmenys minorinių natų.
Šypsausi naujai dienai. O kaip tu?
Ir viskas vėl beprotišku ratu.
Juk tu žinai
Išskalavau mintis.
Paleidau pavėjui –
pavasario kryptim.
Suabejoti išdrįsau
savuoju poelgiu keistu:
o jeigu kas pačiups
už uodegėlės aitvarą minčių
ir garsiai pasijuokęs
naivumą mano akmenim apmėtys?
Kas gali būt baisiau
už karą tarp savų?
Juk tu neabejodamas žinai:
už karą gali būt baisiau
tik karas…
Minčių lietuj
nauja diena nubus.
Praeis ir tai.
Tačiau kaip vakar buvo –
jau niekad nebebus.
Pavasaris vėluoja
Antroji Aš
stikliniame tunelyje
virš nebylaus miesto
pilno miegančių žiogų.
Pavasaris vėluoja.
Mano jausmų pievos
pritvinkusios to saldaus laukimo,
kada po šilto lietaus
vakaro dangus
pagaliau pražys
visomis vaivorykštės spalvomis
ir ore sklandys
žibuoklių šilko aromatas,
Antroji Aš,
palikusi savo vizijų pasaulį
išeisiu iš stiklinio tunelio,
tapsiu netobula,
bet vėl būsiu savimi.
Pavasaris vėluoja.
Nebelanko Mūza
Mano mūza manęs nebelanko –
Pasiklydo vasario snieguos.
O gal ji vos per ištiest ranką
Laukia mano žodelio „Ilgiuos“.
Tirpsta žodžių prasmė tarsi snaigės.
Nebelieka aistringų minčių.
Mūzos laiko galiojimas baigės.
Gal sugrįš ji? Aš vis dar tikiu.
Nemaldausiu. Neverksiu. Neteisiu.
Turi būti pradžia – pabaiga.
Aš į vasaros sapną išeisiu,
Apsisiautus vasario pūga.
Diena be nuodėmių
Nevalgiau. Nekalbėjau. Negalvojau.
Nedirbau. Nemiegojau. Nemąsčiau.
Nesapnavau. Nevaikščiojau. Ir nesvajojau.
Netroškau. Nelinkėjau. Nemačiau.
Nepavydėjau. Nenorėjau. Nežinojau.
Nemokiau. Netikėjau. Nesakiau.
Tiktai savęs beprotiškai gailėjau-
Be nuodėmių šventąja netapau.
Noriu
Noriu baltos ramybės,
Snaigės pirmos trapumo,
Sau – didelės kantrybės.
Namams – rytmečių be dūmų.
Noriu žodžių švelnumo,
Šilumos tavo rankų.
Noriu laiško trumpučio.
Rausvos gėlės ant palangės.
Daugai, kad lankyt nepamirštų.
Žiema, kad šalčiu nealsuotų.
Jausmai kad ilgai nenudiltų.
Metai dosnumą skaičiuotų.