Virginija Žvarėlaitė – 2025 metų Molėtų rajono savivaldybės Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.
***
Vienas žibintas, tūkstantis emocijų.
Išgyventi žiemą provincijoje – aukštoji matematika.
Šaknų nepavyksta ištraukti.
Iš žemės, iki dantų gėlimo.
Tas pats uždavinys kasmet.
Nenumirti (ne, nu mirti žiemą nepraktiška).
Dar baisiau, kai iki žiemos jau išėjęs į filosofijas.
Tyros tos pievos, ko čia baimintis.
Ten sutampa visi algoritmai. Užtenka pirštų švelnumo formulei.
Tu, aš, susitaikymas – visatos trikampis. Jis apie gyvastį dienų aritmetikoj.
Apie rašomą vieno žibinto disertaciją.
Ginamės daug metų užtikrintai. Įsirėmę į buvimo paraštes.
Matematika labai sustiprina
aukšto dangaus jausmą.
***
Iš pokalbio:
– Kokia specialybė? Poetas?
A, tada lėtas.
Taip, lėtas.
Sergantis, iškrypęs,
grublėtas.
Išduotas, priimtas,
apspjautas, mylėtas.
Išorėj – kietas, taiklus, konkurentas.
Vidumi šiaip sau – verksnys, bet estetas.
Jei sukurtume poetui darbo vietą…
Ar eilėraščiai gimtų greičiau?
***
Vasaros išnara gandro namuose. Tam kartui viskas.
Jauti savo nuogumą.
Sagas šermukšnio renki, o drabužis nesiūtas.
Nešildo ruduo ir nešaldo – tik liūdina.
Gena dulkėtais keliais
palei horizonto kryžiažodžius.
Ir nieko tau neatspėt, nieko nelaimėti.
Kasmet vis nuogiau rašosi.
Gyvenasi vis kampuočiau.
Vasara jau išsinėrus į rudenį. Aktas meilybės.
Tik keičiantis odai
pramoksti gyvent.
Net liūdnai.
***
Taip, kaip aš tyliu, tu nebeišmoksi.
Kaip atsuku veidą audrai,
kaip lūžta many ir aplinkui, bet
niekad nemiršta.
Laukimas stipriau už mirtį.
Dangus išpils pavasarį, švelnumas
ims viršų.
Ir sprogs sausi stagarai.
Galvosi – kaip pasiekti amžinybės susitaikymą. Širdimi mane skinsi,
o ranką sulaikysi.
Tiek ilgesio dabar nuo sniego.
Po juo apkabinu tave.
Mano žmogų, tikintį
amžinybės žiedais.
***
Šventieji ir kvaileliai
vaikšto po ta pačia
tikėjimo žvaigžde:
kad visa jau sutverta
ir telieka melstis.
Už laisvę, už meilę, už
šviesą.
Visus žodžius atidėjus, savimi.
Negesink žvaigždės. Ir už tave.
Ir už tave
jų tikėjimas didesnis.
***
Sukabinti mažaisiais pirštais,
kaip lempos šviesa su šaligatvio lopiniu – neatplėštum ir neuždengtum.
Galvojau, jau nekalbėsiu apie meilę. Tik imsiu,
kas dar liko.
Bet kai šviesa eina kiaurai, kai naktimis
nebe taip baisu –
atidarai save.
Braška išeinantys žodžiai, kaip sukibę pirštai.
Patylėt taip sunku, kaip
lempai, skrodžiančiai
amžinybę.
Ir po mūsų mylės kiti.
***
Su meile panašiai
kaip su
priaugtu svoriu – atsideda
ten, kur labiausiai reikia.
Bet tu kankinies, bandai nusimesti.
Kol po daug metų, kai jos nelieka (tu liekna it vytelė) – apsiverki, rudeniui ištikus.
Šalta, nes liesieji visada šąla.
Ir tas linkis, ant kurio meilė dėdavo ranką – kaulo kietumo.
Siela tokia pat. Sukaulėjus. Sulaukėjus.
Mylėk, kol pilnatvė.
Kol pilnėji.
***
Rūkas nulaižo langus.
Ir rankas, ir kojas.
Drėgni paakiai. Sveika raukšlėms.
Dabar žinai, kodėl nesenstu.
Daugiau nieko nebuvo.
Rūkas. Ruduo. Praeiti.
***
Širdį gali pridengti.
Tik ne rankas.
Ką su jomis bedarytum – jau įvykę.
Skintos gėlės, gėlės sodintos.
Glostytos galvos, akys užmerktos.
Įmirkusios, perdžiūvusios, purvinos, nugramdytos.
Silpnesnės, bet atminty tiek pat greitos.
Rankose pulsas. Atsibudus skaičiuoju,
kiek muša laikas
mano lange.
Tom rankom kai susiimi už širdies – visada oro trūksta man.
Matau delnų įbrėžimuose, ką iš tikrujų
tau skauda.
Mama…
***
Ridinėjasi gyvenimai akmenukais.
Trinamės šonas į šoną. Brėžtelėjau tave
pakilus iš po ratų.
Tu mane vis tiek savimi užklojai.
Kiek jau pavidalų keista. Net keista, kad nieko stabiliau nėra.
Kaip šitas ridinėjimasis laiko pakelėm.
Ar galvoji apie tai, kada akmenys
mumyse drugiais sukils?
***
Gražios moterys ir gražūs žodžiai – vienodi.
Aptakios formos, naivumas. Lygiai lygiai.
Tikiesi, kad grožis išgelbės pasaulį. O grožis toks negražus –
sopa nuo jo, kaip rafinuotai beglostytų.
Nieko negelbsti formos, už kurių negali užsikabinti.
Tik slysti ir slysti į dugną.
Iš ten neverta
kalbėti, kad viskas bus gerai.
Gražiausia, jei visus įtrūkimus tavo nugara estetiškai pridengs.
***
Žinai, kaip būna, kai pridega tavo pirmasis pyragas.
Barstai cukraus pudra kiekvieną dėmelę. O kvepia, ir tau tas pats.
Kad tik kiti nepastebėtų.
Dabar prašau, prašau vidurnakčio valandomis. Suradusi tikrąjį skonį,
visus ilgesio ingridientus.
Prašau – neužberk rudens alsavimo raminančia sniego pudra.
Dar per anksti, dar viskas žalia.
Žalias skausmas aklam matomas. Kiekviena smilgelė.
Tokia, kaip smeigtukas pyrage.
Veliasi gerklėje, nesubrendusi šalčiui.
Pribarstyta tik viskas.
O išties kartu.
Ir jokio kvapo. Kad savin pareitum.
***
Sukalu tekstą taip pat kietai –
kaip senelis, tėvas tvarkydavo pairusią staktą.
Gal ir visą pasaulio tvarką.
Rupia vinim, paskui
atlėgusiu veidu
stebėjo atšilimą.
Tas pats dabar. O ir paskui nebus kitaip –
žodžiai vis labiau nelygūs, sunkiau
įkalt.
Pairusiam pasauliui nerūpi glotnios teorijos.
Žiūriu užvertus galvą.
Vienam debesy metai susikaupę. Ašaros. Tuoj pratrūks –
mano žodžiais jų (iš)tvertas gyvenimas.
***
Grybai neauga, jei juos pamatai.
Neaugo. Blogis neaugo.
Ir miegas be mėšlungio, ir akys gyvos. Lengva pabusti.
Kalena gandras.
Kalena ir dabar.
Nors ne, viso labo – mygtukai.
Kurį greitai išjungti, kad neaugtų? Tamsa.
Karas, maras ir badas.
Nevilties musmirės.
Kad atleistų sielą mėšlungis
ir eitum sapnuose per sengires.
Grybai šiemet taip šovė.
Net užmatyti – salvėm į dangų.
Nors jau žinai, kad netiesa
daug kas, ką tada išgirdai.
Bet tai geriausia, ką dabar turi.
***
Tu – mano pieva,
priklausanti tik Dievui nuosavybės teise.
Ką išsinešiu, tėra
žolynų dulkės ant sniego.
Iš meilės išeinama tuščiom ir
su – dievu.
Meilei tereikia tavęs – kaip žemei
sniego.