Virginija Žvarėlaitė

2025-04-22

Virginija Žvarėlaitė – 2025 metų Molėtų rajono savivaldybės  Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė. 

***

Vienas žibintas, tūkstantis emocijų.

Išgyventi žiemą provincijoje – aukštoji  matematika.

Šaknų nepavyksta ištraukti.

 Iš žemės, iki dantų gėlimo. 

Tas pats uždavinys kasmet.

Nenumirti (ne, nu mirti žiemą nepraktiška). 

Dar baisiau, kai iki žiemos jau išėjęs į filosofijas.

Tyros tos pievos, ko čia baimintis.

Ten sutampa visi algoritmai. Užtenka pirštų švelnumo formulei. 

Tu, aš, susitaikymas – visatos trikampis. Jis apie gyvastį dienų aritmetikoj. 

Apie rašomą vieno žibinto disertaciją.

Ginamės daug metų užtikrintai. Įsirėmę į buvimo paraštes.

Matematika labai sustiprina 

aukšto dangaus jausmą.

***

Iš pokalbio:

– Kokia specialybė? Poetas?

A, tada lėtas.

Taip, lėtas. 

Sergantis, iškrypęs,

grublėtas.

Išduotas, priimtas,

apspjautas, mylėtas.

Išorėj – kietas, taiklus, konkurentas.

Vidumi šiaip sau – verksnys, bet estetas.

Jei sukurtume poetui darbo vietą…

Ar eilėraščiai gimtų greičiau?

***

Vasaros išnara gandro namuose. Tam kartui viskas. 

Jauti savo nuogumą. 

Sagas šermukšnio renki, o drabužis nesiūtas. 

Nešildo ruduo ir nešaldo – tik liūdina.

Gena dulkėtais keliais

palei horizonto kryžiažodžius.

Ir nieko tau neatspėt, nieko nelaimėti. 

Kasmet vis nuogiau rašosi. 

Gyvenasi vis kampuočiau.

Vasara jau išsinėrus į rudenį. Aktas meilybės.

Tik keičiantis odai

pramoksti gyvent.

Net liūdnai.

***

Taip, kaip aš tyliu, tu nebeišmoksi.

Kaip atsuku veidą audrai,

kaip lūžta many ir aplinkui, bet 

niekad nemiršta.

Laukimas stipriau už mirtį. 

Dangus išpils pavasarį, švelnumas

ims viršų. 

Ir sprogs sausi stagarai. 

Galvosi – kaip pasiekti amžinybės susitaikymą. Širdimi mane skinsi,

 o ranką sulaikysi. 

Tiek ilgesio dabar nuo sniego. 

Po juo apkabinu tave.

Mano žmogų, tikintį

amžinybės žiedais.

***

Šventieji ir kvaileliai 

vaikšto po ta pačia

tikėjimo žvaigžde:

kad visa jau sutverta 

ir telieka melstis.

Už laisvę, už meilę, už

šviesą.

Visus žodžius atidėjus, savimi. 

Negesink žvaigždės. Ir už tave.

 Ir už tave

 jų tikėjimas didesnis.

***

Sukabinti mažaisiais pirštais, 

kaip lempos šviesa su šaligatvio lopiniu – neatplėštum ir neuždengtum. 

Galvojau, jau nekalbėsiu apie meilę. Tik imsiu, 

 kas dar liko.

Bet kai šviesa eina kiaurai, kai naktimis

nebe taip baisu –

atidarai save.

Braška išeinantys žodžiai, kaip sukibę pirštai. 

Patylėt taip sunku, kaip 

lempai, skrodžiančiai 

amžinybę.

Ir po mūsų mylės kiti.

***

Su meile panašiai 

kaip su 

priaugtu svoriu – atsideda 

ten, kur labiausiai reikia.

Bet tu kankinies, bandai nusimesti.

Kol po daug metų, kai jos nelieka (tu liekna it vytelė) – apsiverki, rudeniui ištikus.

Šalta, nes liesieji visada šąla. 

Ir tas linkis, ant kurio meilė dėdavo ranką – kaulo kietumo. 

Siela tokia pat. Sukaulėjus. Sulaukėjus.

Mylėk, kol pilnatvė.

Kol pilnėji.

***

Rūkas nulaižo langus.

Ir rankas, ir kojas. 

Drėgni paakiai. Sveika raukšlėms. 

Dabar žinai, kodėl nesenstu. 

Daugiau nieko nebuvo.

Rūkas. Ruduo. Praeiti.

***

Širdį gali pridengti. 

Tik ne rankas. 

Ką su jomis bedarytum – jau įvykę.

Skintos gėlės, gėlės sodintos.

Glostytos galvos, akys užmerktos.

Įmirkusios, perdžiūvusios, purvinos, nugramdytos.

Silpnesnės, bet atminty tiek pat greitos.

Rankose pulsas. Atsibudus skaičiuoju,

kiek muša laikas

mano lange.

Tom rankom kai susiimi už širdies – visada oro trūksta man. 

Matau delnų įbrėžimuose, ką iš tikrujų 

tau skauda.

Mama…

***

Ridinėjasi gyvenimai akmenukais.

Trinamės šonas į šoną. Brėžtelėjau tave

pakilus iš po ratų. 

Tu mane vis tiek savimi užklojai.

Kiek jau pavidalų keista. Net keista, kad nieko stabiliau nėra.

Kaip šitas ridinėjimasis laiko pakelėm.

Ar galvoji apie tai, kada akmenys 

mumyse drugiais sukils?

***

Gražios moterys ir gražūs žodžiai –   vienodi.

Aptakios formos, naivumas. Lygiai lygiai.

 Tikiesi, kad grožis išgelbės pasaulį. O grožis toks negražus – 

sopa nuo jo, kaip rafinuotai beglostytų.

Nieko negelbsti formos, už kurių negali užsikabinti. 

Tik slysti ir slysti į dugną. 

Iš ten neverta

kalbėti, kad viskas bus gerai. 

Gražiausia, jei visus įtrūkimus tavo nugara estetiškai pridengs.

***

Žinai, kaip būna, kai pridega tavo pirmasis pyragas.

Barstai cukraus pudra kiekvieną dėmelę. O kvepia, ir tau tas pats.

Kad tik kiti nepastebėtų. 

Dabar prašau, prašau vidurnakčio valandomis. Suradusi tikrąjį skonį, 

visus ilgesio ingridientus. 

Prašau – neužberk rudens alsavimo raminančia sniego pudra.

Dar per anksti, dar viskas žalia.

Žalias skausmas aklam matomas. Kiekviena smilgelė.

Tokia, kaip smeigtukas pyrage. 

Veliasi gerklėje, nesubrendusi šalčiui.

Pribarstyta tik viskas. 

O išties kartu.

Ir jokio kvapo. Kad savin pareitum. 

***

Sukalu tekstą taip pat kietai – 

kaip senelis, tėvas tvarkydavo pairusią staktą. 

Gal ir visą pasaulio tvarką.  

Rupia vinim, paskui

atlėgusiu veidu

stebėjo atšilimą.

Tas pats dabar. O ir paskui nebus kitaip –

žodžiai vis labiau nelygūs, sunkiau

įkalt. 

Pairusiam pasauliui nerūpi glotnios teorijos.

Žiūriu užvertus galvą. 

Vienam debesy metai susikaupę. Ašaros. Tuoj pratrūks – 

mano žodžiais jų (iš)tvertas gyvenimas.

***

Grybai neauga, jei juos pamatai.

Neaugo. Blogis neaugo. 

Ir miegas be mėšlungio, ir akys gyvos. Lengva pabusti.

Kalena gandras.

 Kalena ir dabar.

Nors ne, viso labo – mygtukai. 

Kurį greitai išjungti, kad neaugtų? Tamsa.

Karas, maras ir badas. 

Nevilties musmirės. 

Kad atleistų sielą mėšlungis

 ir eitum sapnuose per sengires.

Grybai šiemet taip šovė. 

Net užmatyti –  salvėm į dangų.

Nors jau žinai, kad netiesa

daug kas, ką tada išgirdai.

Bet tai geriausia, ką dabar turi.

***

Tu – mano pieva,

priklausanti tik Dievui nuosavybės teise.

Ką išsinešiu, tėra

žolynų dulkės ant sniego.

Iš meilės išeinama tuščiom ir 

su – dievu. 

Meilei tereikia tavęs – kaip žemei

sniego.