Metų pabaiga buvo paženklinta Vlado Miškinio 115-ąja gimimo sukaktimi. Vieni šaltiniai teigia, kad Vladas Miškinis gimė gruodžio 25-ąją, kiti, kad antrąją Kalėdų dieną, tad geriausia, matyt, įvardinti, kad būsimasis Molėtų krašto garbės pilietis, dailininkas Vladas Miškinis gimė 1910 metais per Šv. Kalėdas. Jo gyvenimo istorija byloja apie nelengvą dalią. Vaikystė ir jaunystė prabėgo Traupyje, (Anykščių r.), kur tėvai persikėlė gyventi pas motinos brolį. Karo metu žuvus tėvui, penkerių metų lieka našlaičiu. Šviesos spindulėlis atsiranda, kai iš Amerikos grįžęs krikšto tėvas leidžia Vladą mokytis į Palangos progimnaziją. Jaunuolis turi svajonę – būti dailininku. Ir vėl, tik gero žmogaus dėka, mokytojo R. Skyrelio, jis įstoja į Kauno meno mokyklą, galvoja apie tolimesnes studijas užsienyje. Deja, prasideda finansinė krizė ir karas… Žlugus svajonėms, bet norint išgyventi, jis įsidarbina mokyklose… Piešimas, tapyba, skulptūra, fotografija tampa laisvalaikio dalimi. Lūžis įvyksta 1967-aisiais, kai Molėtuose, įvykus I-ajai liaudies meistrų parodai, du jo darbus, eksponuotus parodoje, nuperka Utenos krašto muziejus. Tuomet prasideda jo kūrybos didysis periodas, surengiamos parodos Molėtuose, Utenoje, Zarasuose, Rokiškyje… Tų darbų atsiranda vis daugiau ir daugiau. 1998 metais spalio 24 d. neveikiančių kultūros namų patalpose Balninkuose buvo įkurta Vlado Miškinio paveikslų galerija. 1998 metais jam suteiktas Molėtų Garbės piliečio vardas už aktyvią, ilgametę kultūrinę švietėjišką veiklą Molėtų krašte. Kiek daugiau nei po pusmečio šis žmogus, įvykdęs gyvenimo misiją, 1999 metų gegužės 28 d. mirė. Balninkiečiai minėjo jo 25-ąsias mirties metines. Liongina buvo gimusi 1918 metų gruodžio 2 –ąją. O 2025-ųjų balandžio pabaigoje buvo minimos jos mirties 20-osios metinės. Ji, kaip ir vyras, buvo mokytoja, dirbusi ja 30 metų, nors turėjusi svajonę būti aktore ir būtų buvusi, bet aktorines studijas turėjo paaukoti dėl susidariusios situacijos. Tėvas buvo sušaudytas, brolis sugebėjo pabėgti iš mirtininkų kolonos ir atsidūrė už Atlanto, kitas brolis kalėjo 10 metų Sibiro lageriuose. Ji buvo sutikusi gyvenimo meilę, ištekėjusi, bet vos metus ja tesidžiaugusi… Dvi našlės – motina ir dukra sunkiai vertėsi iš Lionginos algos ir dar siuntė siuntinius broliui į lagerį…Vėliau, sukaupusi visą drąsą, pasiėmė, kaip savo „mergautinę“ ir slėptą dukterį, auginti partizano dukrą Gražiną. Sutikusi panašaus likimo kolegą Vladą, irgi auginusį kaip savo dukrą Danutę, susiejo su juo visą likusį gyvenimą. Abu jie buvo šviesos žmonės – Jis ir jo Mūza. Fotografijų paroda „Vlado Miškinio Mūza“ eksponuojama Levaniškių bibliotekoje.
Jolanta Matkevičienė
